1905 m. gruodžio 4–5
d. Vilniuje įvykęs lietuvių suvažiavimas, vėliau
pavadintas Didžiuoju Vilniaus Seimu, iš esmės pakeitė
Lietuvos politinį gyvenimą, paklodamas pamatą Valstybės
atkūrimui. Jo nutarimuose buvo įrašytas reikalavimas
suteikti Lietuvai jos etnografinėse ribose politinę
autonomiją su demokratiškai renkamu Seimu Vilniuje.
Suvažiavimas suteikė papildomą impulsą lietuvių tautinei
revoliucijai, kuri buvo bendro Lietuvos revoliucinio
judėjimo, nukreipto prieš Rusijos absoliutizmą, už
politines ir socialines reformas, dalis. Lietuvių tautinė
revoliucija 1905–1906 metais – tai kryptingas tautos
judėjimas, orientuotas į Lietuvos valstybingumo atkūrimą,
remiantis lietuvių etnosu, ir demokratinės visuomenės
formavimą, pagrįstą partijų formavimusi. Lietuvių
suvažiavimas tapo svarbiausiu įvykiu po 1863 m. sukilimo.
Jis vainikavo modernios lietuvių tautos brendimą, aiškiai
nusakydamas etnopolitines kryptis.
Lituanistikos tradicijų ir paveldo
įprasminimo komisija