„Kalbos ir knygos metus palydint“. I dalis

Išleido  Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija. - Vilnius, 2004
Rengiant leidinį spaudai, panaudota medžiaga iš Lietuvos valstybės centrinio archyvo fondų

 

2004 m. gruodžio 6 d. Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, įvyko iškilmingas lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio sukakties paminėjimas „Kalbos ir knygos metus palydint“. Minėjimą surengė Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija bei Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Renginio metu buvo išplatintas Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos leidinys-programa „Kalbos ir knygos metus palydint“. Šiame puslapyje publikuojame pagrindinius šio leidinio tekstus.

 

KNYGNEŠIO DIENĄ – PIRMASIS MINĖJIMO PROGRAMOS VARIANTAS

 

2003 m. sausio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu buvo sudaryta Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio minėjimo komisija, vadovaujama Seimo pirmininko Artūro Paulausko. Buvo atsižvelgta, kad svarbios sukakties minėjimas nacionaliniu ir tarptautiniu mastu sudaro galimybę išplėtoti lietuvių kalbos vartojimą per šiuolaikiškas technologijas, plačiau pristatyti Lietuvos kultūros laimėjimus, paskatinti susidomėjimą naujausiais knygotyros darbais, susigrąžinti, atnaujinti nacionalines vertybes, skirti daugiau dėmesio istorinių šaltinių, kitų paminklų išsaugojimui arba sukūrimui (ypač tų sumanymų, kurie atidėliojami).

2003 m. kovo 16 d., susirinkę į pirmą posėdį Lietuvių kalbos institute, komisijos nariai (kalbininkai, rašytojai, istorikai, žurnalistai, muziejininkai, politikai) drauge su apskričių, kultūros institucijų atstovais apsvarstė pirmąjį nacionalinės minėjimo programos variantą.

Gegužės 20 d. Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio minėjimo komisija patvirtino Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio minėjimo renginių 5 dalių programą.

Su Komisijos dokumentais, minėjimo kronika galima nuolat susipažinti: www.spaudos.lt (Danutės Mukienės iniciatyva specialų interneto svetainės puslapį sukūrė Regionų kultūrinių iniciatyvų centras).

Priekyje – komisijos narys poetas Justinas pirmajame komisijos posėdyje	LR Seimo pirmininkas A. Paulauskas pirmojo posėdžio metu susipažįsta su Lietuvių kalbos instituto saugyklomis	Knyga „Vincas Kudirka“ išleista pagal jubiliejaus minėjimo programą
		2004 m. Vilniuje, Domininkonų gatvėje, ant namo, kur 1906–1949 metais veikė Šlapelių knygynas, atidengta paminklinė lenta

 

2004 METAI PASKELBTI KALBOS IR KNYGOS METAIS

 

2003 m. liepos 3 d. Seimas priėmė nutarimą “Dėl 2004–ųjų paskelbimo Kalbos ir knygos metais”. Pasak nutarimo projektą birželio 26 d. plenariniame posėdyje teikusios Seimo narės, Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio minėjimo komisijos pirmininko pavaduotojos Dalios Teišerskytės, būtent komisija, sudariusi minėjimo programą, nusprendė siūlyti paskelbti 2004 metus Kalbos ir knygos metais. Tuo nacionalinis parlamentas įvertino lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo reikšmę Tautos atgimimui, lietuvių visuomeninės viešosios minties plėtojimui ir brandai, valstybingumo atkūrimui ir kultūros pažangai.

 

ATIDARYTAS JONO BASANAVIČIAUS KAMBARYS

 

Signatarų namuose Vilniuje, Pilies g. 26, visuomenei  pristatytas dr. Jono Basanavičiaus kambarys. Ekspozicijoje – restauruoti autentiški daiktai.

2003 m. lapkričio 23 d. Vilniuje, Signatarų namuose	2003 m. lapkričio 23 d. renginio dalyviai susipažįsta su Jono Basanavičiaus kambario ekspozicija Signatarų namuose

 

Pristatytas žinynas “Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904”

(2004 m. gruodžio 1 d. Vilniaus Mokytojų namuose)

 

Dalyvavo leidinio autoriai–sudarytojai Benjaminas Kaluškevičius ir Kazys Misius, Valstybinės komisijos narys hab. dr. prof. Antanas Tyla, „Diemedžio” leidyklos vadovas Danas Kaukėnas. Renginį vedė Komisijos narė Irena Kubilienė

 

Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio minėjimo plakato ir ženklo konkurso nugalėtojai

 

Andrius Vaišnys

 

2003 m. spalio mėn. paskelbus Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio minėjimo plakato ir ženklo (logotipo) konkursą, Parlamento galerijoje Seime buvo surengta konkursinių darbų paroda. Vertinimo komisija, kaip numatė nuostatai, lapkričio 13 d. atrinko I, II ir III vietų nugalėtojus. Plakatų ir logotipų autoriai buvo viešai paskelbti, iškodavus parašus, lapkričio 26 d.
Valstybinė Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio minėjimo komisija turėjo 1 balsą: šios komisijos nariai spalio 30–lapkričio 13 dienomis galėjo balsuoti ir jų balsus susumavo paminėtoji Plakato vertinimo komisija (pirmininkas – Vaclovas Krutinis, Lietuvos damininkas). Pasak V. Krutinio, Vertinimo komisijos nariai taikė būdingus plakato menui kriterijus, atsižvelgdami į galimybę šiuolaikiškai perskaityti spaudos atgavimo reikšmę paveldo prasme iš vaizduojamojo kūrinio. Plakato konkursą nugalėjo Aido Urbelio kūrinys. Antroji vieta atiteko Aušros Lisanskienės, trečioji – Ingos Pakštaitės ir Mindaugo Jokubausko plakatams. Vertinimo komisijos nariai atkreipė dėmesį į ryškaus kurinio paprastumą ir būtiną plakatui raiškumą, paliekant erdvės žiūrovo minčiai. Neįprastą kai kuriems atviro nugalėtojų paskelbimo stebėtojams I vietos pasirinkimas buvo argumentuojamas ir tuo, jog spaudos atgavimas 1904 m. nulėmė ne tik knygos laisvę, bet ir lietuviškosios kultūros – dailės, muzikos raišką, lėmė atvirą lauką aktyvaus politinio sąjūdžio erdvei. Taigi įdėmiau žvelgiant, ne tik raidyną, bet ir paminėtų simbolių prasmes galima įžvelgti A. Urbelio darbe. Plakatas turėtų intriguoti, tam tikra prasme “rėkti”. Pagaliau dabar, kai skubant elektroniniame pašte būna praleidžiami būdingi nacionaliniam raidynui ženklai, jų priminimas ryškiame šviesiame fone įspėja, kad spaudos atgavimo pergalės esmė – ne nosinės ir taškai ar brūkšneliai virš balsių, bet jų – kaip kultūrinio paveldo ženklų istorija ir reikšmė.

Kalbos ir knygos metų minėjimo logotipo konkurso I vietos nugalėtoju taip pat tapo paminėto plakato konkurso nugalėtojas Aidas Urbelis (II vieta paskirta Luko Ruškio, III vieta – Roberto Jucaičio darbams).

Ši grafinė knygos šypsena imta spausti ant daugelio leidinių, išleistų pagal nacionalinę programą. Iš viso konkursui buvo pateikta 13 plakatų ir 12 logotipų.

 

Spaudos atgavimas prilygsta Lietuvos krikštui

Laikinai ėjusio Seimo Pirmininko pareigas, Lietuviškos spaudos atgavimo 100-mečio minėjimo komisijos pirmininko Česlovo Juršėno kalba Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingame posėdyje Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – 2004 m. gegužės 7–ąją

Šimtmečio sukaktis – viena džiugiausių lietuvių tautos švenčių; ji paliečia mūsų tapatybės esmę, gimtąją kalbą, viešąjį žodį, kurį svetima jėga norėjo iš mūsų atimti. Per–
galę dėl lotyniškųjų raidžių tam tikra prasme būtų galima sugretinti su Lietuvos krikštu, su stojimu į Europos Sąjungą. Visais trimis atvejais vyko apsisprendimas, su kuo mums žengti į ateitį – su Europa, katalikybe, ar su Rusijos ir jos bizantiškuoju paveldu, apskritai su Rytais.

Lietuvių tauta, atgimimo šviesuolių skatinama, knygnešių sąjūdžio įkvėpta, pa–
sirinko pasipriešinimo ir vakarietiškąjį kelią. O kai mes ryžtingi, vieningi, – visuomet
nugalime. Norėčiau pabrėžti, kad tai – ir imperijų padalintos, į emigraciją pastūmėtos tautos vienijimosi simbolis ir pavyzdys. Amerikos, Mažosios Lietuvos šviesuoliai, eiliniai žmonės savo darbus, lėšas skyrė tam, kad apgintų, išsaugotų bendrąsias lietuviškąsias šaknis. Tuo tarpu tada negausūs intelektualai, ypač teisininkai klebeno carinės valdžios duris, išnaudodami visas teisines priemones draudimui panaikinti ir jie visi laimėjo.

Sukaktis siaurąja prasme – tai Lietuvos švietimo, kultūros, meno, mokslo, politikos žmonių šventė, kurioje daug istorinės išminties ir sektinų pavyzdžių. Kova dėl lietuviškosios spaudos, kaip žinome, nulėmė pasaulinio masto fenomeną, apie kurį čia ne kartą kalbėta – knygnešystę –ja didžiuosimės tol, kol bus gyva lietuvių tauta. Knygnešystė jau perkeltine prasme bus aktuali visuomet, ypač, kai tradicinį spausdintą
žodį, knygą ryžtingai bando išstumti elektroninės informacijos priemonės. Paskatinčiau
ką tik išleisto lietuviško “Eurovoc” žodyno sudarytojus įtraukti šį žodį, rasti jam atitikmenį kitomis Europos Sąjungos kalbomis, kad užsienio šalių vartotojai turėtų
originalų terminą.

100-mečio datą minime kaip reikšmingą atskaitos tašką mūsų politinės kultūros raidoje, nes būtent spaudos atgavimas paskatino sėkmingai brandinti visuomeninę mintį, telkti aktyviausius lietuvių visuomenės narius pagal pažiūras į partijas, visuomeninius judėjimus. Idėja sušaukti Didįjį Vilniaus Seimą nebūtų įgyvendinta neišplėšus viešo lietuviško žodžio teisės. Po to kartu su politine ir visuomenine lietuviškąja veikla
brendo spauda, kūrėsi meno, mokslo draugijos, plito moterų judėjimas ir viso to rezultatas – Vasario 16-oji, pagaliau ir gegužės 15-oji – kai 1920 metais susirinko pirmoji moderniųjų laikų parlamentinė institucija – Steigiamasis Seimas. Taigi ryšys tarp spaudos atgavimo ir tautos kelio į demokratiją, parlamentarizmą – tiesioginis, užtat natūralu, kad šiandieninis Seimas 2004 metus paskelbė Kalbos ir knygos
metais. Tai padarėme, norėdami atkreipti UNESCO dėmesį į šios sukakties reikšmę lietuvių tautos ir besivienijančios Europos paveldui.

Spaudos atgavimo minėjimą, kuris labai aktyviai ir įvairiai vyksta apskrityse, rajonuose, miesteliuose, būtų galima paversti mažuoju kultūros sąjūdžiu, kuris, pasiekus šių metų ribą, neturėtų baigtis.

Bibliotekininkus, knygotyrininkus, tiesiog – knygius, taip pat fotografus, žygeivius ir ateityje kviečiu aktyviai burti žmones, jaunimą, moksleivius į renginius, kurie padėtų aktualinti nacionalinės istorijos vertybes, nacionalinę savimonę, kuri šiandien, įveikusi okupaciją, gerokai priblėso.

Norėčiau atkreipti verslo, prekybos, spaudos žmonių dėmesį: mūsų kalba turi išlikti ne tik saviškių, bet ir užsieniečių dėmesio ir pagarbos objektu. Kaip tik čia būtina prisiminti didžiulę internacionalinę pagalbą, kurią kadaise mums suteikė Rusijos profesorius Filipas Fortunatovas, kiti kalbotyrininkai, taip pat – per visą 100-metį įvairių Europos universitetų mokslininkai; čia dera tarti jiems už tai nuoširdų lietuvišką
“Ačiū”.

Džiugu, kad būtent šios šventės išvakarėse, mūsų kalbos tvarkytojai pagaliau
tapo ryžtingesni ir ėmėsi tikrinti, kaip paslaugų teikėjai vykdo įstatymų nustatytą

tvarką skelbti iškabas lietuvių kalba. Norėtųsi palinkėti, kad jie tai darytų ne tik jubiliejinėmis progomis. Būkime patriotai visomis prasmėmis, priešinkimės neigiamoms globalizacijos pasekmėms ir gerbdami savo pirmtakus, jų kovą dėl teisės būti Europoje, užtikrindami Lietuvos tradiciją priklausyti politinei ir kultūrinei Europai!

Būdami nuoseklūs ir pasiekę Europos Sąjungos narystę; turime surasti kokybiškai naujas galimybes spręsti nacionalinio paveldo problemas, kaupti, saugoti, restauruoti ir pateikti tiek mūsų, tiek užsienio visuomenei paminklines vertybes, mūsų tautai svarbių įvykių autentiškus dokumentus, lietuvių istoriją liudijančius daiktus. Daug kas iš to,
kas mūsuose buvo sukurta per įvairias okupacijas, politinius tvanus buvo išgabenta svetur. O Lietuvos Respublikos Vyriausybėms, pradedant nuo 1920 metų, tais klausimais derėtis buvo sudėtinga. Gal Europos Sąjungos narystė ir čia įneš reikšmingų pokyčių?

Kiekvienas šios dienos minėjime iškeltas aktualus klausimas, tikėkimės, toliau bus nagrinėjamas šiandieninėje laisvoje, lietuviškoje spaudoje. Lietuvių žiniasklaida, istorinėje tėkmėje padėjusi viešai aptarinėti daugelį reformų ir paklojusi pagrindus kritiškai mąstysenai, mus verčia ją gerbti ir skaityti, žiūrėti, klausytis tiek, kiek ji nori būti gerbiama. Sveikinu leidėjus, redaktorius ir kolegas žurnalistus, nuoširdžiai linkėdamas jiems stiprinti visuomeninę žiniasklaidos misiją, jos profesionalumą, pilietiškumą ir atsakingumą.

Tegul visus kultūros žmones sieja bendra pagarba mūsų šimtmečio palikimui!

 

Kontaktai: El. p. ceslovas.jursenas@lrs.lt

 

Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorės hum. m. dr. Audronės Nugaraitės kalbos, pasakytos išskilmingame Seimo posėdyje, įvykusiame 2004 m. gegužės 7 d, fragmentas

Kai Vakarų Europoje jau sėkmingai plito juodai–balta fotografija, priminsiu lakonišką charakteristiką: „Anie rašto, anie druko mums turėt neduoda / Tegul būna mūs Lietuva ir tamsi ir juoda“, Antanas Baranauskas.

Ar mūsų nacionalinės savigarbos brandumo raidoje tai nėra negatyvaus istorinio patyrimo atodūsis?

Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas į Lietuvos istoriją jau įeina kaip herojinė epocha, pažymėta nelegalios spaudos gabenimu į Lietuvą, jos saugojimu ir platinimu. 1866–1904 m. asmenų, įsitraukusių į tokią veiklą ir carizmo pareigūnų sulaikytų, skaičius siekė beveik 3 tūkstančius. Knygnešys tapo pasipriešinimu rusifikacijai simboliu, nors iš esmės žodis neišverčiamas į kitas kalbas. Kitose kalbose jis neturi gyvybingos dramatiškumo prasmės. Įžymus istorikas Rimantas Vėbra yra pasakęs, kad “iš visų pasaulio tautų lietuvių tauta už savo spaudą mokėjo brangiausiai”.(R. Vėbra. Lietuvių tautinis atgimimas XIX amžiuje. – K.,1992.– P. 164)

Nelegali spauda ne tik išlaikė gyventojų raštingumą, bet ir jį padidino. Pasak istoriko Vytauto Merkio, per spaudos draudimą bendras knygų tiražas sudarė 5.543, 6 tūkstančio egzempliorių, iš kurių net 42.4 proc. tenka paskutiniajam draudimo dešimtmečiui.

Tačiau knygnešystę jau įvardijame ir kaip išskirtinį kontrabandos reiškinį. Vadinas, žmonės rizikavo gyvybe, bet toji rizika buvo matuojama poreikiu užsidirbti iš krovinio, kurį sudarė maldaknygės, kitos knygos ir laikraščiai. Kitaip tarus, knygnešiai – ne tik idealistai, bet ir įdomių nuotykių herojai. Čia ir slypi paprastas poreikis naujesnių ir
atviresnių istorinių tyrimų, apie kuriuos prabyla istorikai. Kuo spalvingiau istoriją pristatysime naujoms kartoms, tuo ji mums bus naudingesnė pamoka.

Kai 1889 metais Vincas Kudirka ir jo bendražygiai išleido “Varpą”, galime pastebėti tam tikrą modernesnį bruožą – bent jau Kudirkos kritikoje, satyrose, feljetonuose nerasime nusiskundimų, kas ko lietuviams... “neduoda”. Jis tebėra žinomas kritiškos minties raiškumu, kurioje vertingiausia yra skatinimas patiems lietuviams savo veiks–
mus vertinti savikritiškai, paversti patriotiškumą atkakliu darbu, o ne deklaracijomis. Kudirka savo “Tėvynės varpuose” padėjo pamatą ir nacionalinės publicistikos etikai. Būtent jis peikė kaip netinkamą lietuvių spaudos bandymus polemizuoti tarpusavy dėl savo publikacijų turinio! Ar mes čia, dabar galime pasakyti, jog esame po 100 metų išmintingesni?

XX amžiaus pradžioje periodika suaktyvino pasipriešinimą, formuodama ne
tik tautos savimonę, bet ir jos elitą. Taigi turėkime minty, jog greta kultūrinio, tada ėmė reikštis ir politinis elitas. Atgavus spaudos teisę, lietuvių elitui būtent spauda kaip priemonė padėjo kristalizuoti naująsias idėjas. Ties 1905–1907 metais galime pastebėti akivaizdžių profesionaliosios lietuvių žurnalistikos ir redaktorystės bruožų”.

 

Kontaktai: VUKF ŽI, Bernardinų g. 11, Vilnius; el. p. audrone.nugaraite@ij.vu.VU.

Istoriko, Vilniaus pedagoginio universiteto prorektoriaus hum. m. dr. Aivo Ragausko kalbos, pasakytos iškilmingame Seimo posėdyje, įvykusiame 2004 m. gegužės 7 d., fragmentas

Man regis, draudimas buvo savotiškai išprovokuotas, jis atsirado dėl ne visiškai pa–
svertų 1863 m. sukilimo organizatorių veiksmų ir dar kartą iškelia racionalių ir iracionalių veiksmų – labai aktualią Lietuvos ir apskritai istorijoje, problemą. Išvada, be
abejo, kontraversiška, tačiau, matyt, turinti teisę gyvuoti.

Daugiausia žinių apie lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo bei atgavimo “bylą”jau yra surinkę akademikas Vytautas Merkys, profesorius Domas Kaunas ir kiti iškilūs mokslininkai. Jie nustatė, kad 1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caras Nikolajus II patvirtino Ministrų komiteto nutarimą, kuriuo buvo panaikinti anksčiau priimti vyriausybės nutarimai ir potvarkiai dėl lietuvių ir žemaičių rašto bei leista leidiniuose, be rusiškojo, vartoti ir lotyniškąjį arba kitokį raidyną. Lietuvoje atitinkami raštai buvo gauti pačioje gegužės mėn. pabaigoje. Taip imperijoje buvo panaikintas 1864 m. pradėtas neformalus lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas.

Kokių svarstyklių reikia, kad tiksliai pasvertume tai, ko neteko lietuvių tauta, ko neteko Europa? Neabejotina tai, kad tikrasis jų svarstis yra dar ir dabar juntami draudimo padariniai. Pertrūkių istorijoje nebūna, viskas joje susiję tolydžiame priežastingume. Pirmiausia knyga, laikraštis, kalendorius ar bet koks kitas spaudinys – tai tautos kultūros, jai būdingų išmoktų mąstymo ir elgesio modelių sudėtinė dalis, išskirtinai svarbi bendravimo ir intelektualinio bei kitokio ugdymo ir ugdymosi priemonė! Po to – filosofijos, politikos, menų profesionalumo rodiklis. Galima aptikti ir netgi... teigiamų spaudos draudimo rezultatų: draudimai paskatino lietuviškąją inteligentiją susitelkti.

Jeigu draudimas būtų užsitęsęs iki pat Pirmojo pasaulinio karo, ar būtume sulaukę Vasario 16 d. akto? Labai abejoju, –jeigu lietuviškos spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis būtų pavykęs ir lietuviai būtų pradėję naudoti kirilicą, ar šiandien mes būtume tokie kokie esame, galintys pasigirti ne tik literatūra, menais, politinės kultūros kūrimu, kad šiandien mes būtume europiečiai, kad šiandien mes būtume Europos Sąjungos piliečiai. Taigi ir 2004 m. gegužės 7 d. didžioji lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo reikšmė, man regis, gali būti trumpai apibūdinta taip – mūsų protėviai apgynė teisę lietuvių tautai išlikti vakarietiškoje civilizacijoje – lotyniška abėcėlė vienas iš jos pamatinių akmenų, sudarė mums vieną iš būtinų sąlygų ir šimtui
metų praslinkus įsitvirtinti joje. Tad nulenkime galvą prieš kovotojus už lietuvišką spaudą, už jų darbų tęsėjus, už jų darbų tyrėjus. Jau savaitė kaip Lietuva priklauso Europos Sąjungai. Tai tvirtas garantas, kad niekuomet nepasikartos tai, kas vyko Lietuvoje prieš šimtą – šimtą penkiasdešimt metų. Tik nepamirškime, kad mes atsakingi už lietuvišką žodį ir Lietuvoje, ir svetur – Punske, Pelesoje ir kitur. Informacinių technologijų amžiuje išlikime verti knygnešių aukų, vartokime ne tik lotyniškus rašmenis, bet ir “aukštos prabos” lietuvišką spaudinį.

 

Kontaktai: VPU, Studentų g. 8, Vilnius; el. p. aivas.ragauskas@vpu.lt.

 

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Birutė Kulnytės, kalbos, pasakytos iškilmingame Seimo posėdyje 2004 m. gegužės 7 d., fragmentas

Mes iš inercijos linkę aptarinėti tik tą rusifikavimo formą, kuri akivaizdžiai dokumentuota raštu. Juk imperinė valdžia bandė įgyvendinti ir vienodo kraštovaizdžio sumanymą – unifikuojant pakelių augmeniją, gyvenviečių ir miestų planus, pastatų architektūrą nuo Kazanės iki Varšuvos.

1900 metais pasaulinėje Paryžiaus parodoje mokslo žmones nustebino Lietuvos ekspozicija.
Daugelis jų lietuvių tautą jau tada traktavo tik kaip mokslui įdomų filologinį faktą. Besiburiančios organizuotam lietuvybės darbui inteligentijos pastangomis buvo parengta uždraustos lietuviškos spaudos leidinių ir etninės kultūros ekspozicija. Toks darbas prilygintinas tikrų europiečių poelgiui; jie įžvelgė Lietuvą kaip neatsiejamą lotyniškosios Europos dalį. Besiformuojanti to meto nacionalinė inteligentija puikiai su–
vokė kultūros paveldo, kaip tautinės tapatybės pamato, reikšmę, tačiau ir po spaudos
atgavimo, ir vėliau, po I pasaulinio karo paveldo atstatymas, susigrąžinimas, apsauga naujajam elitui pasirodė netgi sudėtingesnis uždavinys nei diplomatinė kova
siekiant valstybės pripažinimo. Argi nekeista, jog net Vasario 16–osios Nutarimas nebuvo registruotas Lietuvos archyve?

Mane džiugina, kad politinės kultūros ištakas drąsiai susiejome su spaudos atgavimu ir šiandien prakalbome apie sutelktas pastangas – ir kultūros veikėjų, ir politikų – domėtis paveldu taip, kaip orus bajoras domisi savo genealogija. Spaudos darbuotojams paminėsiu įžymų prieškario žurnalistą ir redaktorių Valentiną Gustainį, paversdama jo
posakį raginimu: būkime dvasios aristokratai, domėkimės istorijos palikimu. Tai suteikia naudos bandant įžvelgti mūsų socialinės raidos perspektyvą. Tautinė kultūra ir patriotizmas turi būti grąžinami iš kultūrinio gyvenimo paraščių ir pateikiami ne tiesmukai suvulgarintu etninės kultūros traktavimu, bet sąžiningu valstybingumo raidos ir valstybininkų įamžinimu. Šiuo požiūriu mes laiku suspėjome į Europos Sąjungą, kurioje paprasta jaustis prancūzu, vokiečiu, italu, kurioje kultūros paveldas glaudžiai susiejamas su kalba, heraldika, kurioje piliečiai nesigėdija gražiai ir garsiai giedoti himną. Antai Europos Sąjungos plėtros kontekste netgi bus leista Karaliaučiuje įamžinti Liudviko Rėzos atminimą! 0 tuos, kurie dar trypčioja ties muziejine didaktika, turime paraginti: verkimės, profesionaliai panaudokime visas technologijas, kad giliomis žiniomis pagrįstos naujienos apie paveldą būtų suprantamos kiekvienam bent kiek išsilavinusiam gyventojui.

Neužtenka sugrįžti į Europos žemėlapį – joje dar reikės gebėti būti originaliems – originaliems iš prigimties. Joje nesame kraštas, bet įrodykime esą centras.

 

Kontaktai: LNM, Arsenalo g. 1, Vilnius; el. p. muziejus@lnm.lt

 

Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viesosios bibliotekos direktorės, Felicijos premijos 2004 laureatės Dalios Užpelkienės kalbos, pasakytos iškilmingame minėjime Seime 2004 m. gegužės 7 d., fragmentas

Rašytinis nacionalinis pavaldas, dabarties lietuviška tradicinė ir elektroninė knyga, virtaulios bibliotekos atveria patikimo susikalbėjimo galimybęsu savimi, aplinka ir visu pasauliu. Mintijame ne tik apie iki šiol publikuotų knygnešystės epochą bylojančių dokumentų lobyną, bet ir akivaizdžią skolą – į lietuviškos spaudos atgavimo renginių jubiliejinės programos 5 dalį įtrauktų naujų ir iki šiol nebuvusių dokumentų leidybą. Beveik pusšimtis numatomų publikuoti knygų, žurnalų, atvirukų, dainų kompaktinių plokštelių neabejotinai praplės knygnešystės istorijos tyrinėjimų, informacijos ir pažinimo erdvę. Žinynas “Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai (1864–1904)”, Gedimino Ilgūno albumas “Knygnešių memorialinės vietos 1983 m. minint “Aušros” 100–ąsias metines”, “Lietuvos kultūros fondo knygelė apie knygnešius anglų kalba”, “Lietuviškų kontrafakcinių leidinių bibliografija (1864–1904) m.”, kiti numatomi publikuoti dokumentai, tikėtina, turėtų gražiai papildyti Vytauto Merkio prieš gerą dešimtmetį išleistų knygnešystės tematika knygų lentyną.

Viltingai laukiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rengiamo dvitomio “Lietuviškųjų slapyvardžių sąvado”, kaupiamo kompiuterinėje duomenų bazėje. Tikėtina, kad elektroninė leidinio versija, fiksuojanti per 30 tūkstančių slapyvardžių, bus pravarti šalies bibliotekose žinių siekiančiai akademinei ir bendrojo lavinimo mokyklų jaunuomenei, tyrinėtojams. Atkreipiu dėmesį, kad tokie archyviniai duomenys, liudijantys šaltinių ištakas, tautinės tapatybės raidą Vakarų Europos šalyse ne tik seniai sudaryti, bet ir tinkamai išleisti. Mes tai darome dabar, gal dėl to irgi jau tampame europiečiai. Ar prabilsime į pasaulį tarptautinės bendruomenės kalba?

Knygos prigimtis yra dvilypė – dvasinis ir intelektualinis pradas. Šios dvi terpės neabejotinai veikia viena kitą. Pripažindami, kad europėjančiai Lietuvos ekonomikai svarbus dvasinis ir psichologinis komfortas, lygiaverčiai suvokiame, kad taip pat
europėjančioje šalies paslaugų ekonomikoje, sparčiai auga vieno iš kultūros darinių – viešosios bibliotekos – vaidmuo. Būtent šios rašytinės išminties ir knygos buveinės nuo seno vykdo iššaukiančiai prometėjišką misiją: kaupia ir aktualizuoja knygos bei rašto paveldą, skatina pažinimą ir dinamišką žinių naudojimą, įgyvendina informacijos atvirumo ir lygiateisio jos prieinamumo principus. Šalies bibliotekininkų kongrese “Lietuvos bibliotekos Europoje: keliu ar kelkraščiu?” bibliotekininkų profesinė bendruomenė kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, tvirtindama, kad sėkminga demokratijos plėtra, kultūros, ekonomikos, verslo bei mokslo raida Europoje ir Lietuvoje turi būti grindžiama žinių naudojimu, jų atvirumu ir prieinamumu lygiomis teisėmis visiems bendruomenių piliečiams. Viena iš įžvalgų galėtų būti bibliotekų, muziejų ir archyvų spartesnis dokumentų skaitmeninimas. Antroji – nuosekli knygnešystės, neabejotinai priskiriamos kultūros istorijos paveldui, išskaidytų objektų susisteminimas, klasifikavimas ir panaudos galimybių didinimas, vietinio ir atvykstamojo turizmo akiplotyje. Trečioji – dialogo tarp šeimynykščių – Lietuvos ir Europos Sąjungos valstybių knygos ir rašto istorinio paveldo tyrėjų ieškojimas,
šiame dialoge išryškinant tautinę lietuviškos knygos ir rašto savastį.

 

Kontaktai: Lietuvininkų g. 74. Šilutė, el. p. duzpelkiene@silute.omnitel.net

 

Spaudos atgavimas – tai viešo žodžio, lietuvių literaturos, meno, mokslo ir politinės raidos laimėjimas

Pagrindinis programos sudarymo principas – renginiai suplanuoti
taip, kad jie sudomintų skirtingus visuomenės sluoksnius įvairiomis
formomis. Programą sudaro penkios dalys:

I. Lietuvių kalba informacinėje visuomenėje;

II. Tarptautiniai renginiai;

III. Nacionaliniai renginiai;

IV. Paminklinių vertybių grąžinimas, kūrimas ir pristatymas;

V. Leidyba.

2003 m. spalio 6 d. Vyriausybei pateiktas Programos įgyvendinimo sąmatos projektas; Seimo komitetai visiškai pritarė šiam projektui, tačiau Vyriausybė skyrė šeštadalį lėšų (vėliau – perskirstant biudžetą – buvo skirta likusi reikalinga programai įgyvendinti lėšų dalis).

2003 m. spalio 17 d. UNESCO 32 generalinėje konferencijoje Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio sukaktis įtraukta į 2004–2005 metų minimų datų sąrašą.

2004 m. sausio 6 d. įvyko iškilmingas Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio minėjimo programos pristatymas visuomenei Parlamento galerijoje.

2004 m. vasario 19–22 d. Lietuviškos spaudos atgavimo 100-metis paminėtas ir Vilniaus knygų mugėje; šių metų Knygų mugės tema – “Lietuviškos spaudos sugrįžimas”.

2004 m. gegužės 7 d. sušauktas iškilmingas Seimo posėdis.

Tarp stambiausių renginių Lietuvoje – trys tarptautinės mokslinės konferencijos:

2004 m. gegužės 27–29 d, „Tautinis tapatumas ir kalba: draudimo aplinkybės, pasekmės, asmenybių vaidmuo“ (Lietuvos istorijos institutas, Lietuvių kalbos institutas,
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Šiaulių universitetas, Kurtuvėnų regioninis parkas) Šiaulių universitete;

2004 m. lapkričio 12–13 d. “Georgas Sauerveinas ir lietuvių tautos atgimimas XIX a. pabaigoje” (Klaipėdos universitetas, Baltaskandijos akademija) Klaipėdos universitete;

2004 m. lapkričio 18–19 d. “Lietuviškos knygos ir viešo žodžio kultūra: nuo draudimo iki demokratijos ramsčio” (VU Komunikacijos fakultetas, Knygotyros ir dokumentotyros institutas, Žurnalistikos institutas) Mokslų akademijoje.

Si sukaktis buvo minima ir užsienyje: 2004 m. lapkričio 4–5 d.
Maskvoje, Jurgio Baltrušaičio namuose, vyko tarptautinė mokslinė konferencija “Lietuviškos raštijos istorinis kelias”, buvo parengti seminarai Lenkijos, Baltarusijos, Karaliaučiaus lietuvių bendruomenėse; šią sukaktį minėjo Siaurės Amerikos lietuvių bendruomenės.

Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka sudarė ekspoziciją “Spaudos draudimo laikų dokumentai ir leidiniai”, kuri Lietuvoje buvo pristatyta š. m. gegužės 7 d., o vėliau eksponuojama Prancūzijoje, JAV.

Parodą “Lietuviškos žodžio kelias istorijos kryžkelėje”, kuri spalio 18–28 dienomis buvo eksponuojama UNESCO būstinėje Paryžiuje, parengė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas.

Vienu iš įdomiausių kultūrinių įvykių turėtų tapti 1900 metų Lietuvių parodos Paryžiuje deponavimas iš Musee de l'Homme.

Įprasminant spaudos atgavimo reikšmę sukurtas filmas “Kalbotyros galerija” (premjera – 2004 m. gruodį); iniciatorius ir konsultantas – Lietuvių kalbos institutas. LNK TV rengia 10 laidų ciklą apie Spaudos draudimą.

Pagal programos dalį – lietuvių kalba informacinėje visuomenėje –jau yra sukurti 2 originalūs lietuviški šriftai – “Aistika” (pristatytas 2004 m. gegužės 1 d.) ir “Palemonas” (pastarojo pristatymas įvyko gegužės 7 d.).

Specialiai buvo sukurta ir internetinė svetainė www.spaudos.lt, kurioje galima susipažinti su minėjimo programa bei kronika.

Programoje dalyvauja visos apskritys. Visus metus buvo rengiamos dešimtys parodų apskričių muziejuose, viešosiose bibliotekose, kultūros namuose; visuomeninės organizacijos, kultūros, mokslo ir švietimo įstaigos, regionų savivaldybės organizuoja poezijos šventes, susitikimus su rašytojais, integruotas pamokas moksleiviams, popietes, vakarones, žygius, mėgėjiško meno entuziastų festivalius.

Minint 100-metį gausi ir leidybinė programos dalis: leidžiama daugiau kaip 20 naujų leidinių iš parengtų spaudai rankraščių bei atliktų tyrimo darbų, kurie nebuvo įtraukti į institucijų leidybinius planus; tarp jų – mokslinių konferencijų pranešimų rinkiniai, albumai, kompaktinė plokštelė apie knygnešius.

 

Vyriausybei pateikti 6 investiciniai projektai:

 

1. Lietuvių kalbos instituto investicinis projektas “Lituanistikos centro (lietuvių kalbos ekspozicijų erdvės) kūrimas” (2004 m. tikslinant valstybės biudžeto įstatymą pinigai buvo skirti).

2. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio sutvarkymo projektas (2004 m. tikslinant valstybės biudžeto įstatymą pinigai buvo skirti).

3. Alytaus kraštotyros muziejaus investicinis projektas virtualiai (mobiliai) ekspozicijai “Dzūkijos knygnešiai” parengti.

4. Žemaičių vyskupystės muziejaus investicinis projektas (muziejaus pastato kapitaliniam remontui).

5. Pagėgių savivaldybės spaustuvininko Martyno Jankaus muziejaus Bitėnuose investicinis projektas muziejui atnaujinti ir veiklai modernizuoti (projektas įtrauktas į patikslintą Valstybės investicijų 2005–2007 programos projektą).

6. Zarasų krašto muziejaus pateiktas investicinis projektas dėl K. Būgos memorialinio muziejaus atnaujinimo (Kultūros ministerija pritartų projekto įtraukimui į patikslintą Valstybės investicijų 2005–2007 programos projektą).

 

Parengta pagal tekstą, publikuojamą Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos išleistame 2004 m. gruodžio mėn. 6 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusio lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio minėjimo „Kalbos ir knygos metus palydint“ programos leidinyje. 

II dalis 

(Kitos iliustracijos, panaudotos leidinyje

„Kalbos ir knygos metus palydint. Programa. - Vilnius, 2004)

 

Puslapyje panaudotos iliustracijos iš leidinio „Kalbos ir knygos metus palydint. Programa. - Vilnius, 2004