<< Lietuviškas žodis     << Meno galerija     << Atgal    

 

LIETUVIŲ POETŲ EILĖS APIE KNYGNEŠIUS. I dalis 

Sudarė Nijolė Petraitytė

 

 
KNYGNEŠYS
Šunys pavartėmis landžios,
Durys kryžmai užkaltos.
Vakaras gena balandžius,
Lyg tremtinio sielvartą baltą.
Jis “Aušrą”, jis “Apžvalgą” nešė,
Jis nešė mums laisvę ir šviesą.
O jėgos lašas po lašo
Jam Sibiro tundroj išblėso.
Tie gaudymai, šūviai ir kratos,
Lavino spalio mėnesienos.
Knygnešys aiškiai suprato,
Kad gyvastį stato prie sienos.
Į mirusių ilgąjį kelią
Palydi konvojai rūstūs -
Prie vargano balto berželio
Jį Sibiro pūgos užpustë.
 
 
KNYGNEŠIAMS
Bet nemiega seklys ir suklumpa bėglys,
Švininės mirties parklupdytas ...
Guli jaunas, stiprus, bet negyvas žmogus,
Pasirinkęs sau knygnešio kelią.
Teka kraujas tamsus per knygelių lapus
Ir užlieja lietuvišką žodį ...
Iš ko mokys vaikus vargdienėlis skurdus,
Gal beraščių kentės jie nedaliąė
Bet žandarai antai plėšo knygą piktai
Ir negyvąjį kojomis spardo -
O jis guli ramus, Prometėjas taurus,
Bevardžiu pasilikt panorėjęs.
 
 
KNYGNEŠIŲ PĖDOMIS
Engėjau, ką kadais pešeiė
Vis tiek laimëjo knygnešiai  –
Jie nešė šviesą ant pečių,
Ant milžino plačių pečių...
Jie gobë šviesą po skvernu ...
nebojo nieko, numanau, –
Nei vargo pančių, nei tremties ...
Kiti jų vietoj kelią ties.
Žandarai budrūs ir griežti
Visur juos gaudė praeity ...
Kad būtų Lietuva tamsi,
Kad teuždustų lyg rūsy ...
O pasišventę vyrai mums
Visokias užtvaras atstums ...
Sakyk: keliausi su kuriais? -
Su duobkasiais, ar švyturiais? ...
1982.VII.18.
 
 
ŽEMAIČIŲ KNYGNEŠĖ
IŠpuoselėtos Plungės kapinaitės
Visur aplinkui - gėlės, gėlės, gėlės ...
O nuošaly, su užrašu: „Bankaitei“ -
Pasviręs prieškarinis paminklėlis ...
Mergaitei peršautai, tremtai, kankintai,
Slopinusiai nepriteklius ir raudą,
Slapta gabenusiai knygas užgintas,
Ir nešusiai lietuviams slaptą spaudą.
Naktim keliavusiai į svečią šalį,
Kad grįžtų dar mėnuliui nepakilus ...
Pagal žvaigždes ... Be kelio, be takelio ...
Tyliau už šalto ryto rūko tylą ...
... Padės per laiką rudeniniai vėjai
Ir paminklėliui užmarštin nueiti.
Tik KNYGNEŠIŲ SIENELĖ prie Muziejaus
Minės žemaičių knygnešę Bankaitę. 
nukabinkime.
Be jų, galbūt
nebūtų
šiandieną Lietuvos.
Kažkas sėklelę
rūtos
pasėjo ant kalvos.
 
 
PASVALIO KNYGNEŠIAMS
Poemos “Skandeivė” fragmentai
 
Jau ir kryžiai kapuos atgyveno,
kerpėm pavardės, datos apaugo;
smenga akmenys, svyra paminklai
be vilties, be išganymo dūla
per ledynmečius ėję padargai ...
Lyg iškėlę rankas nukapotas
knygnešiai ir sukilėliai šaukias
medžių ūgiais, šakom ir šaknim,
šį pasaulį kaip gandą sutvėrę
ir atvertę kraujuojantį lapą
tebeskaitomo elementoriaus,-
šviesą paukščių lizdams,
iš žolynų supynę raidynus
ir supylę piliaklnius nakčiai.
Tai akli praregės nuo to aukščio -
Baranausko šviesios Lietuvos:
tai Biliūno skausmu išsilieję,
mūsų šventupių slėniai dainingi
vingiorykštėm kartoja raides,
tebeaukština žmogų ir giesmę.
Aš klausausi, kaip čiulba Svalia
sužydėjusi ievom, purienom.
Akmenėlį ant delno nešu
samanotą žaliai geltonai,
išdainuotą keliuos ir namuos,
ir atsveria šimtmečių gelmės,
sukilimai žmonių širdyse;
tartum kūdikį neša ant rankų
arklą - pirmąją raidę vaga.
Ta vaga - kalendoriaus lapelis,
manifesto skaidrus sakinys.
Kas išdrįs jį ištarti balsu,
pakartoti širdy tarsi ugnį?
Žilo kartuvių kalno papėdėj
dygsta gilės nukritę
į krauju nužydėjusią žemę.
Jų idėjų daigeliai rausvi
šviečia Joninių - vëlinių nakčiai.
Aš lenkiuosi prie smegduobės dienai,
tirpsmo vandenys guodžia mane:
baimę, prietarus žemėj ištirpdo
ir pravirkdo kaip sesės daina
karžygėliui, negrįžtančiam niekad.
Kur jūs einat nakčia iš Saločių,
Joniškėlio, Vaškų, Deveitonių
knygnešiai, knygrišiai išmintingi,
kaimo vyrai berankiai, bekojai,
kur jūs nešate peklišką naštą?
Ji lyg švinas sunki, ji rasoja
mūsų ašarom, mūsų krauju.
Jau ir kryžiai kapuos atgyveno,
kerpėm pavardės, datos apaugo ...
Svetimuos ir savuos pakraštėliuos
nesulaukiami guli artojai,
nešę arklą - raides Lietuvos
per marinamą kraštą beteisį,
savo grožiu įaudrinę sielą,
pasodinę paminklams giles.
Oškit, mano Žadeikonių, Krinčino pakluonėm!
Kas išsaugos apgriuvusį kapą
kapinių pakraštyė Pas Bielinį
nusipirkęs lietuviškų žodžių,
užklijuosi jais langus, kad žiemą
būtų šilta namuos ir jauku,
bet uriadnikas katorgon varo
ir nuo žemės atplėšęs nagus,
mintyse dar skaičiuosi žvaigždes
Lėveny ... Susidrumsčia dangus
virš pavargusių medžių kapeliuos,
ir kimi kasdieninė giesmė -
trys šimtai baltaplunksnių erelių -
iš sodybos pakyla, plasnoja,
šviečia raidės - jų plunksnos per naktį,
su maldaknygių žodžiais keliauja
kalendorių šviesa - patarėjai
širdžiai tavo, akims ir teisybei,
tartum ajero lapai ant ližės.
Eikit draudžiamą žodį ištarti,
užrašyti tėvynės dainas,
daigo mintį ir grumsto galybę.
Svetimų suminta atsitiesia
karūnuota žvaigždelėm rasos
prie palangės išdygus žolė,
slenksčio akmenį kojos sudildo,
iš namų į namus bekeliaujant,
praplatėja takai begalybėn,
kur pakildama saulė tėvų ąžuolijos,
išsimėtę raidėm iš knygelių,
iš širdžių, nenustojančių plakti
virš tautos ir kalbos, ir valstybės.
 
 
DARAKTORIUS
 
Akado zikuratai. Nilo piramidės -
iš amžių gilumos
jų rašmenys byloja,
kalba Toros raštai,
ir nuo Rytų kalnynų
paskleistam sanskritui -
dar Palemono atnešta
garbė- lotynų abėcėlė.
Rytinis aras,
tautas apdergęs, nepanūdo,
kad jos vartotų savo raidę,
gimtą žodį.
Vaikus lyg avinus suvarė,
kad protėvių pamirštų kalbą ...
bet tie lyg kerpami išlakstė ...
Kaimų šviesuoliai
moką skaityti bei rašyti,
kasdienos darbus atidėję,
vaikams tą žiburį dalijo
sveikatos, laisvės, net gyvybės kaina.
Rimšos „Mokykla“
jų pastangas šventas papildė.
Knygnešiai
parūpindavo knygų, vadovėlių.
1999.11.06.
 
 
IŠ CIKLO „KŪRĖJAS“

1.

Tu pirmas išdrįsai

Parodyt kelių šviesų,
Praplėšti juodą uždangą nakties.
Tu pirmas pasakei:
- Eime visi į tiesą,
Eime ieškoti ateities.
Tu pirmas parašei
Lietuviui meilės knygą.
Kurią širdy seniai
Nešiojame visi.
Tu pirmas mokei mus:
- Šventa gėlė nevysta,
Kol laisto ją visi:
maži ir dideli.
2.
Knygnešių pečiai sulinkę.
Rankoje lazda.
Brenda pelkėn keliauninkai,
Prieky - Lietuva.
Šaltas prakaitas juos pila.
Ne, jie nesustos,
Nes lietuviška knygelė
Šildo nuolatos.
Jiems gimtasis žodis spindi
Šiluma švelnia ...
Brenda pelkėn keliauninkai.
Prieky - Lietuva.
 
 
PASKUTINĖ JURGIO BIELINIO KELIONĖ
(Nebeaplankė knygnešys bičiulio, - 
suklupo po sodybvietės kryžiumi 1918 m. sausio 18 d.)
 
... Klimpsta kojos ...
Dar viena kalvelė,
bet Bielinis jau paeit negali ...
Karštas prakaitas per veidą žliaugia.
Mato pirkią, mato šieno kaugę ...
Marškiniai -plačiai atsilapojo ...
Būtų žengęs, - pasipynė kojos,
ir po kryžiumi
pusnin parvirto ...
Viešpatie, nejau turės čia mirti?
Bet jam gera, gera taip gulėti ...
Užsimerkti ... Pailsėti, pailsėti ...
Lyg išgirsta garsiai tariant vardą?
Viešpatie, kažkur vežimas dardaė
Tas, kurio dugne, šiauduos, knygelės ...
Ak, tu, Pone Dieve Visagalis ...
Gal sapnuojaė Sėdi vežime ...
Arklį varo ... Tuoj ir bus kieme, -
Bet kodėl vežimas, o ne šlajos?
Ne, tai ne žandaras ... Pasirodė ...
Alksnio dūmą netoli užuodė.
Jau nebėr vežimo ...
vienmarškinis
basas bėga upeliu Bielinis.
Pirkioj trys žandarai knarkia, miega,
jis atbrido upėn ...
Taip, per sniegą.
Keista - nejaučia jisai šaltuko.
Akyse tik pilna tiršto rūko ...
Nuo žandarų bėgaė
Bet - spauda grąžinta.
Ir knygelių platint -
neužginta.
Ir gyvenimas - visai jau kitas.
Lietuvai jau švinta
Laisvės rytas ...
Jaučia jis prisilietimą švelnų, -
Tai šuo, jį atpažinęs, laižo delną ...
Dar paglostytų, - ranka nusvirus ...
Taip po kryžiumi sustingsta vyras.
Ak Bielini, knygnešy Bielini, -
Apsupa tave snieguota plynė,
gula ant veidų lengvutės snaigės ...
Žemiška kelionė Tavo -
baigės ...

 

1999.XI.5. Alovė (Alytaus rajonas) 
 

EILĖRAŠČIAI

ĖJO BROLELIAI…
Ėjo broleliai
Iš Prūsų šalies.
Ar nepaklys,
Ar nieks nepalies?
Ėjo broleliai
Per vėtras, pūgas ...
Šalčio išsekinti
Tempė knygas ...
Ėjo broleliai
Ir dieną - nakčia.
Vedė knyga
Juos paslapčia.
Nešė broleliai
Jas paprastas.
Širdžiai mielas
Visiems šventas.
Ėjo broleliai
O rytą anksti
Caro žandarai
Juos sekė pikti.
Ir pasitiko
Nuogais kardais.
Gulėti palikę
Knygnešių vardais ...

***

Praėjo ...
Sukas kelias
Pro miškus.
Per laukus.
Ateina žmogus
Ir ne vienas -
Su maišu.
Žengs, dairysis
Į šalis.
Prisidengęs
Net akis. Pasakyki,
Ką nešuė
Ne Senelis.
Ne Kalėda.
Nesugrįš -
Čia istorija praėjo -
KNYGNEŠYS.
 
KNYGNEŠIŲ KNYGOS
Knygos Keliavo Kasdieną Keliais Keleliais Kartais Kontrabanda Keleiviniais ... Kazokai Kratė Kupe Kaip kraugeriai ... Knygas Kalendorius Katekizmus Keiksnodami Kapojo Kardais Kalavijais ... Kraupiausia Klasta Kruvino Knygnešių Kūnus ... Kraujo Klanai ... Kalėjimai Kartuvės Katorga Konvojus - Knygnešio Kailio Kaina. Knyga - Knygnešys. Karys Kovotojas Kaltintojas Kankinys ... Knygnešiai Kaimiečiai Kentėjo Kilniadvasia Kančia ... Klėtys Klojimai Krivulės ... Kraštas Knygnešių. Kur Kazokaiė Kur knygnešiaiė Kazokai - Kurganuose. Knygnešiai - Kapuose. Knygos Kartų Kartose.
 
 
ŽODŽIO ŠVIESA
Knygų leidėjui, rašytojui, knygnešiui
ir kunigui Antanui Milukui (1871-1943).
 
1
Šeštokų kaimelis. Purienų ir karklų laukai,
Alyvų akelės ... Birželį - stebuklas šviesus! -
Čia gimė ir augo, mokėsi ir iškeliavo
Didžiausias šio kaimo žmogus.
2
Tu gyveni mano eilėrašty,
Tyras vaikystės blizgesy,
Skaidriajam meilės spinduly.
Esi šviesus ir nemarus,
Esi aušra pirmoji knygose
Ir pirmo palytėjimo styga
Į kelią amžiną -
Lietuviškus žodžius.
3
Aš gimiau tuos namuos,
Kur Tavieji žvaigždynai
Liejo šviesą ir skleidė
Lietuviško žodžio garsus,
Ir žinau, kad kely,
Į kurį taip skubėjai,
Gimė žodžiai:
Meilė, Tėvynė, Žmogus.
4
Kas priglaus prie krūtinės
Tavo raštų žiedynai -
Susvyravo lemtis -
Amerika ar Lietuva
O lietuviškų žodžių žiedynas 
Tau apšviečia šeštokus mažus...
Tai juose ... Tai juose - Lietuva.
5
Tu - žmogus fenomenas.
Balto žodžio šalnoj
Surinkai ašarėles širdies,
Pasakei: „Duokit Lietuvai ranką ...“
Milijoninis kelio atstumas
Nematė lietuviško žodžio mirties.
6
Ateinu su Tavim. Ir su Lietuva.
Po baltaisiais šeštokų beržais
Mus paklausia balsais
Senos protëvių vėlės:
„Ar lietuviškas žodis skambės?“
7
Keliasi kryžiai, keliasi žvaigždės.
Vël prisikėlė žemelė gimta.
Šimtmečio vėjai dulkėmis braižos,
Nušluosto užmarštį meilės ranka.
Kur koplytėlė, lelijos žiedas,
Alyvų upės, šviesūs laukai?
Kur jūs, namučiai, kodėl pasenot?
Tamsėja topoliai, kelias ilgėja ...
Rymo Šeštokai -
Dievo malda.
8
Padainuokim abi, tėviškėle,
Apie didįjį žmogų - Lietuvą,
Kuris gimė Žaliojoj gatvelėj,
Po berželių baltų karalija,
Ten, kur liepos jaunystėj rasojo,
Aviliai glaudė dūzgesį taikų
Ir kur medų gimtinei tausojo -
Lyg lietuviško žodžio vaisių ...
9
... Bet gimtųjų namų laiko audros netranko,
Čia Šeštokai - didžiosios giminės pradžių pradžia,
Žalios vasaros lankos, jazminas po langu -
Nemirtinga tėviškėlė man po saulės šviesa.
Švelnios topolių rankos namus tuos apglėbė,
Vėl klevai jaunyste sužaliuoja kieme -
Skleidžias liepžiedžių rųbai tokie paslaptingi
Lyg gimtosios kalbos atmintis ir pradžia.
Mano sielos gelmė - Tavo knygų pasauly ...
Kunigaikštį Algimantą skaitom, o matom Tave.
Tavo vasaros čia, kur bijūnai žiedelį sukrauna.
Gal todėl Tave žino ir mena visa Lietuva!..
1997.03.16
 
 
KAUNE, PRIE KNYGNEŠIŲ PAMINKLO 
Kur šešupės vėsią kilpą
karklų puokštės apkaišys
Sermėgėlę apsivilkęs
Eis pražilęs knygnešys.
Prie spinksulių, prie balanų
su maldaknyge tauta.
Lūpoms - žodis, širdžiai - penas,
Knygnešiui - dalia juoda.
 
Veš jį katorgon žandarai,
Raižys rimbais įstrižai,
Bet ir Sibiras - ne galas
Jeigu gyvas sugrįžai.
Gimtas žodis jei nežuvo -
Atpirkti visi vargai.
Knygnešys į tolį žiūri.
Stovi. Ir stovės ilgai.
 
Martynui Sederavièiui,
kunigui ir knygnešiui (1829 - 1907)
 
Atleisk, kunige,
vaikaičiai
pamiršo Tavo vardą.
Jie nemoka žegnotis
Motinos žodžio skiemeniu
ir tėvo duonos rieke.
Jie nenumano, kurioje pusėje
yra Sudargas -
Tavo knygos ir žodžio gimtinė.
1993.09.18
 
 
 „VARPO“ METAI
Seneliui
 
Senelio valtis
skaito
upės knygą.
Dar slapstos
caro šunim užpjudyta kalba,
bet žodis
kantriai laukia
savo ryto:
rugiu pakilęs
knygnešio delne. 
 
 
TRYS KNYGNEŠĖS
Sena, suvargus
mano knygnešė
gurkšnoja vaistus,
dovanoja man
iš jūros išgriebtą
dainingą kriauklę.
O pagyvenus
mano knygnešė
giliai kvėpuoja,
šypsos, tiesdama
istorijos miglotos knygą
su gėlėmis
ir kaspinu juodu.
Pati jauniausia
mano knygnešė
pradingsta
toj istorijoj miglotoj,
padovanojusi man septynmylius
batus, pakaustytus
ugninėm pasagom.
 
 
Lietuviška
medinė bažnytėlė
išsaugojusi
knygnešių pėdas,
ant bokštų kryžių
lyg rankas
iškėlė
ir kužda
knygnešių
lietuviškas maldas...
 
 
EPITAFIJA KNYGNEŠIUI 
Į trobelių langus beldėtės kartu -
Uždrausta lietuviška spauda ir tu.
Eina nusilenkti rožėm nešini
Prie paminklo žilagalviai ir jauni.
 
 
PRAEITIES ŠEŠĖLIUOSE 
Kantrus Lietuvos pilkasermėgi -
Garbės ir kančios korifėjau,
Juk tu palikai savo ainiams
Rašytą krauju epopėją!...
Tu savo baltuojančiais kaulais
Nusėjai plačiuosius žemynus,
Kad ainiai paliktų laimingi
Ant bočių savų kapinyno ...
 
 
SŪDUVIS AKELAITIS
(Baladë apie knygnešį)
 
Neveltui vardą „Dekabristų“
Įgijo vieškelis kraupus:
Juo ėjo ŽMONĖS, kur išdrįsta
Galvos nelenkti prieš stabus,
Prieš tironus ir satrapus!
Ir man juo vykt GARBĖ lydėjo,
Kurią įmynë MILŽINAI!
Kad būt „ŠUNIM“ nepanorėjau, -
Į tremtį ir mane čionai
Gabeno Stalino tarnai ...
Sustojom Manzurkos miestely -
Lyg postovis, lyg „ganiava“ ...
Matau atkiūtinant senelį, -
Balta barzda, balta galva
Ir Nemuno tarties kalba:
„Sūduvis ... AKELAITIS ... Taigi,
Nuo Marijampolės esu ...
Tai kur, tautiečiai, lekiat staigiai?..
Ar tik nemano - iš tiesų? -
Išvežt iš LIETUVOS visų?...
Šuo - „DEKABRISTŲ“! - plentu varė
Devyniasdešimt devintais
Cariniai kruvini žandarai
Mane su knygnešiais kitais
Ir revoliucijos vadais!..
Už „Aušrą“, Lietuvai užgintą,
Už „Varpą“, uždraustas knygas
Žandarai ginė surakintą,
Užlaužę surištas rankas,
Į šias štai Manzurkos lankas...
Ir šiandien širdį tebeskauda
Dėl ABĖCĖLĖS uždraustos!..
Bet mes krauju atgavom spaudą!
Tik tos žalos, tik tos skriaudos, -
Mes nepamiršim niekados!
 
[P.S. nebaigiau .......B.K]
 

KNYGNEŠIO ŽODIS

Seneliui - knygnešiui Martynui Survilai
Uždek, senele, žiburį,
kad Žodis nepaklystų,
Klampioj nakty paslėpęs silpną kūną.
Išraižytas žandarų, stražnikų rykščių,
Pažemintas ir uždraustas
beprotiško bukumo, -
Šviesus ir skambantis
į Varnaičius sugrįžtų.
Sugrįžtų, nes negali
tamsoje paklysti.
Kai pirkiose tiek laukia lūpų ir akių,
Ištroškusių pajusti jo aiškiaregystę,
Atėjusią iš graudulingų
Mažvydo eilių.
Kai šitiek rankų trokšta
Jį priglausti,
Į lūpas įsidėt lyg šventąją komuniją,
Prie lopšio padainuot naujagimiui,
įausti
į paskutinę maldą tam, kas numirė.
Buvai Tu, Žodi,
nuo gerumo šiltas,
Žiaurios imperijos vienutėj iškentėjęs,
Sena detalė iš Kudirkos tilto,
Į mantijas neįvilktas,
beprasmiai neskambėjęs.
Prikels anūkai nukryžiuotą Žodį,
Gyvybės žiburį per priespaudos metus,
Kurs kirto priešui, silpną guodė
Ir gal daugiau įkalintas nebus
1987 m.
Voruta. - 1996, Nr. 10.
 
 
KAUNE, PRIE KNYGNEŠIO PAMINKLO
 
Kur Šešupės vėsią kilpą
karklų puokštės apkaišys.
Sermėgėlę apsivilkęs
Eis pražilęs knygnešys
Prie spingsulių, prie balanų
su maldaknyge tauta.
Lūpoms-žodis, širdžiai-penas,
Knygnešiui -dalia juoda.
Veš jį katorgon žandarai,
Čaižys rimbas įstrižai,
Bet ir Sibiras-ne galas
Jeigu gyvas sugrįžai.
Gimtas žodis jei nežuvo -
Atpirkti visi vargai.
Knygnešys į tolį žiūri.
Stovi. Ir stovės ilgai.

Marija Macijauskienė

IŠTARTIS
Matui Jonui Slančiauskui

Trys laumės. Trys laumės.
Nuo Nemuno, Mūšos
Pakalnučių prisėtoj laukymėj
Ruošėsi ištartį lemti.
Ateinantis bus ne karalius,
kur vertina skeptrą ir turtą,
kurs smurtui ir nuolankumui
sudėti liepia eiles.
Jis gims kubilų dirbėju
skaptuotam lopšy,-
Pasmerktas būti šešėly.
Be cento. Už centro nustumtas.
Prakeiktas bažnyčios
Išmestas iš visų kartotekų
 
 
KNYGNEŠYS
Seneliui Simanui Ardzijauskui
 
Rūkas dengia krantus Širvintos,
Nesugaišk nė minutės vienos,
Kol žandarų, dar snaudžia vilkai,
Rūko priedangoj slepias takai …
Šaltos rasos negaili žmogaus,
Kranto atplaišos kojas nuskaus,
Dar jėgų siųsk, o Dieve, meldžiu,
Gimto kaimo jau liepas regiu.
Jau čia pat seklumėlės vieta,
Kito kranto žemelė šventa,
Tolumoj vyturėlį girdžiu
Tarsi aidą gimtųjų širdžių.
Tartum lašas nuo alksnio šakos
Ant manos prakaituotos kaktos,
Kaip akmuo, kaip likimo lemtis,
Paskutinė sudužus viltis -
Nusrovens nudažyta aušros …
Mano kelio gal nieks nekartos,
mano kapo gal niekas neras,
Tiktai skausmą upelė supras.
1989
 
 
KNYGNEŠIUI
Kaip savo kryžių nešei tu knygą
Ir neieškojai lengvesnio nešulio.
Sėklos - Raidelės dygo sudygo
Ir sulapojo galingu ąžuolu.
Plėtės lietuviško rašto daigynas
Žemę ir žmogų nuo blogio jis gindavo.
Augo vaikai. Vėl jie tavo kuprinę
Lyg palikimą šventą priimdavo.
Vėlei Šešupė ir sienos sargyba …
Atpildas - kas? Gal tik duonos abišalė?
Kas suskaičiuos, kiek tu pernešei knygų,
Tirpdžiusių amžiną priespaudos įšalą?
Kiek daug sakmių ir šventų padavimų.
Kiek nutikimų liaudžiai paporinai …
Kurgi dabar tuė Nežinomas, žinomas? ..
Vai, neužmiršk jų, senele istorija. …
Kaimo trobelėje lingavo vygė,
Švietė spinksulė - karšta kaip ašara …
Kaip savo kryžių nešei tu knygą,
Nes nebebuvo brangesnio nešulio.
 
 
TUMO LAIŠKAI IŠ USTRONĖS
Takažolė buiniai puola
prie vartų, seniai užkilų.
Girgžda naktim sausuoliai
virš nebegyvų inkilų.
Nuniokota, nutrypta baisiai -
kada beatžels vardai?
Ar tu man, broli, atleisi,
kad tėviškę praradai?
Vėjas Malaišių ūlyčioj -
kaip be šeimininko šuva.
Panuovaliuos - lyg pasityčiodama -
išsikėtojo garšva.
O čia - netikėta nuošalė.
Užklysta tik Ūdros ir Jurgis.
Rytagoniais svirno pašaliu
klausaus Vadaktėlės gurgesio.
Krebždu prie „Tėvynės sargo“,
kol rąstų tiltelis snaudžia. -
Ar būna didesnis vargas
už gimtojo žodžio baudžiavą?!
(Iš knygos „Vėjų blaškomi metai“. - Vilnius, 1996, p. 73)

II dalis