„Kovoje su rusiškomis raidėmis, peršamomis lietuvių raštijai, lietuvių tauta pirmukart po senosios nepriklausomybės praradimo kaip ištisa visuomenė pareiškė savo valią. Ginčas su rusų administracija, prasidėjęs dėl vienos kitos knygelės, išaugo į visuotinį tautos švietimo sąjūdį. Šis sąjūdis savo ruožtu netruko apsivainikuoti tautos nepriklausomybe. Spaudos draudimo laikmetis ir laikotarpis kovos už teisę naudoti lotyniškas raides lietuviškiems raštams yra labai būdingas mūsų visuomenės pasireiškimas. Jo metu visuomeninės tautos jėgos subrendo savarankiškam kultūriniam ir politiniam gyvenimui.

Spaudas draudimo laikotarpis prasidėjo 1864 metais, okupacinei valdžiai įsakius įvesti rusiškas raides į lietuviškus raštus ir vyskupui Motiejui Valančiui pradėjus organizuoti prieš tai visuomeninį pasipriešinimą (spauda formaliai buvo uždrausta 1865 m. Kaufmano iniciatyva, tačiau jau 1864 m. ji buvo uždrausta pagal Muravjovo žodinį įsakymą).
Spaudos draudimo laikotarpis pasibaigė 1904 metais rusų vyr. teismui paskelbus, kad spaudos draudimas negalioja.

Keturiasdešimt spaudos draudimo metų, pilnų kovos, ištvermės ir laimėjimų. Spaudos draudimo laikotarpyje galime pastebėti vieną labai ryškų posūkį, kuris visą šią epochą dalija į skirtingas dalis. Tas posūkis yra laikraščio „Aušros” atsiradimas 1883 m.

Laikraštis „Aušra” buvo naujo visuomeninio sąjūdžio, pasireiškusio labai turtinga ir įvairia dvasia, apėmusio plačius tautos sluoksnius ir pasiekusio spaudos draudimo atšaukimo, ženklas. Dėl to „Aušros” laikotarpis yra savotiškas spaudos draudimo epochos tarpsnis, kuris tiek savo veikėjais, tiek dvasia, tiek veikimo priemonėmis ryšiai skiriasi nuo ankstyvesnio spaudos draudimo laikotarpio.

„Aušros” laikotarpio veikėjai buvo nauja, iš liaudies kilusi, daug pasauliečių šviesuolių turėjusi karta. Veikimo dvasia buvo ne vien kultūrinis ir religinis tautos auklėjimas, bet ir visuomeninis, ekonominis bei politinis jos telkimas bei organizavimas. Kovos už tautos laisvę priemone čia pirmiausia buvo jau ne apysakų knygelė ar maldaknygė, bet laikraštis ir publicistinis straipsnis.

Taigi mes nesunkiai galime išskirti du laikotarpius spaudos draudimo gadynėje.

Vienas iš jų yra Valančiaus laikotarpis, kurį galima pradėti nuo 1864 m. ir užbaigti jo mirties metais - 1875-aisiais. Jis apima vienuolika spaudos draudimo gadynės metų.

Antrasis labai ryškiai išsiskiriantis laikotarpis prasideda nuo „Aušros” pasirodymo - 1883-ųjų metų - ir tęsiasi iki 1904-ųjų, t. y. spaudos laisvės atgavimo metų. Jis apima dvidešimt vienerių metų spaudos draudimo gadynės laikotarpį.

Tarp šių dviejų, ryškiais bruožais išsiskiriančių, laikotarpių lieka dar aštuoneri metai, kurie nei vienam, nei kitam laikmečiui tiesiogiai nepriklauso. Tai yra tas lai-
kas, kuris tęsėsi nuo vyskupo M. Valančiaus mirties iki „Aušros” pasirodymo. Tai nebuvo jokiais svarbiais išoriniais ženklais išsiskiriantis laikotarpis. Jį galėtume įvardinti kaip pasėtos spaudos laisvės sėklos slapto augimo ar net jos išorinio
apmirimo laikotarpis. Jo metu buvo panaudoti pirmieji kovos už spaudos laisvę vaisiai ir slaptai buvo kraunami naujų kovos atžalų pumpurai.

 

Apibendrindami kovos už spaudos laisvę gadynę galime suskirstyti į tris laikotarpius:

• Pirmas laikotarpis. Jis apima 11 metų: nuo 1864 m. - spaudos uždraudimo - iki M. Valančiaus mirties - 1875 m.;

• Antrasis laikotarpis apima 8 metus. Jis tęsiasi nuo M. Valančiaus mirties iki „Aušros” pasirodymo - 1883 m.;

• Trečias laikotarpis apima dvidešimt vienerius metus: nuo „Aušros” pasirodymo iki spaudos laisvės atgavimo - 1904 m.