LEGENDA ĮKVĖPUSĮ DAILININKĄ

 

KRYŽIUS, PO KURIUO MIRĖ  MANO SENELIS  KNYGNEŠYS JURGIS BIELINIS

 

Knygnešio Jurgio Bielinio dukra, grįžusi po I Pasaulinio karo namo, tėvo jau neberado gyvo. Žmonės jai pasakojo, kad J. Bielinis nepaisė vokiečių draudi­mo vaikščioti po apskritis. Taip jis ir mirė vaikščiodamas  prie Katinų kaimo, 6 km už Pasvalio nuo Biržų pusės, sako, Mitkaus sodyboj mirė.

Vienoje upės pusėje kaimas stovi. Ant kito kranto Mitkaus sodyba.

Buvo 1918 metų sausio mėnuo  - atlydys, ant upės ledo stovėjo vanduo.

 Atvažiavo prie upės nuo kaimo  pusės kažkokie žmonės. Prie vandens sustojo. Vienas žmogus išlipo. Kitas apgręžė arklį ir nuvažiavo. Paliktas žmogus perėjo upę, užropojo ant kranto ir prie vartų ties kryžiumi sukniubo. Pamatė žmonės nuo kaimo pu­sės, kad sukniubęs žmogus nesi­kelia, perbėgo upę ir pasakė šei­mininkui Mitkui. Tas atėjęs paži­no, kad čia Bielinis. Įnešė į tro­bą. Tėvelis kažką sakė, bet tie nesuprato. Ir tuoj pat mirė. Koks žmogus jj atvežė, nesuži­nojo .. . Davė sūnui Juozui žinią į Purviškius, tas atvažiavo po trijų dienų ir parsivežė į tėviškę.

        Tetos pasakojimas ilgus metus man nedavė ramybės. Prava­žiuodamas pro Pasvalį ar sutik­damas to krašto žmones, vis klausinėdavau, kur prie Svalios gali būti Katinų kaimas, vienkie­mis. Jaučiau,  kad ta legenda ne iš piršto laužta, ji įkvėpė ir K. Šimonį paveikstui „Knygnešio mirtis".

.................(ieškokite tęsinio)