Galerija

Gražinos Didelytės graviūros

Rūdijančio Laiko spalvoj tirpsta, paskęsta ir vėl išnyra mūsų atminties ženklai... iš kur tas ŠVYTĖJIMAS? Ką, lyg lobį, saugo juoda užmaršties, nebūties, negandos skraistė?

Slapta nešta ir dalinta, slapčiom skaityta ir vėl į širdies gelmę slėpta, knyga per šimtmečius kurstė mumyse išlikimo ir atsigavimo dvasią. Knygnešių ainiai ir tie, kas domisi spaudos draudimo laikais, Gražinos graviūrose gali atsekti ramygaliečio Juozo Balčikonio krosnies paslaptį, Šiluvos knygnešio Antano Papreckio žioruojantį bulvių kaupą,senąją Kupiškio kapinių koplyčią, kurioje knygnešys Kazys Burokas slėpė lietuviškąsias knygas, ar gal Gražiškių koplytėlės užaltorį - daraktoriaus Juozo Silicko podėlį... Antai, ar ne ties tuo akmeniu Šilo Pavėžupio dvaro sode Putvinskiai įkasdavo skrynias su Povilo Višinskio raštais?

Ar ne tame avilyje, pamaryje, buvo slepiamos daktaro Liudo Vaineikio knygos? 0 štai Ustronės svirno knygų slėptuvė po dvigubom grindim, javais užpilta... Ar ne Jurgis Bielinis ten vežimaičiu per Lietuvą knygas veža?

Nemunu ar Šešupe atplaukusios, po medžiais ir drevėse, po kapų akmenimis, stogų pakraigėse, po širdimi slapstyta, ant mūsų motinų kelių, dūzgiant rateliams įverpta į vaikų atmintį -

toks mūsų knygos skaudus kelias per visus draudimų laikus...

Irena KUBILIENĖ Lietuvos Knygnešio draugija