Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

Kratos ir tardymai

Po spektaklio prasidėjo kratos, tardymai ir suėmimai. Pati Petkevičaitė tų metų rudenį buvo krėsta ir tardyta (krata tęsėsi pusaštuntos valandos). Kadangi nieko įtartino pas ją nerado, tai išliko nesuimta. Mat, ji laiku buvo įspėta dėl būsimos kratos, tai spėjo visą nelegalę literatūrą iš namų išgabenti. Veikiausiai gelbėjo jai dar ir ta aplinkybė, kad ji buvo narė Petrapilio Geografijos Draugijos, kurios pirmininku buvo net pats didysis kunigaikštis Nikolai Nikolajevičius. Petkevičaitė rašinėjo Draugijai iš liaudies medicinos, apie liaudies oro spėjimus ir etnografijos straipsnių. Buvo gavusi net mažą sidabro medalį už savo kruopštumą. Geografijos Draugijai tuo metu priklausė daug rusų aristokratijos ir mokslo žmonių, kurie pasižymėjusius savo narius užtardavo. Taigi Draugijos narystė buvo lyg kokia protekcija. Areštui vis tik buvo pasiruošusi, nors jo ir labai bijojo:

„Pati turiu prisipažinti, kad labai bijojau kalėjiman pakliūti. Buvau be galo daug prisiklausiusi apie rusų kalėjimų sargų žiaurumą. Pasakojo vyresnieji atsiminę 1863 m. sukilimą; pasakojo taip pat ir jauni studentai, iš savo nukentėjusių draugų girdėję. Man anais laikais kiekvienas žiaurumas ir nekultūringumas rodėsi baisus, nepakeliamas. Perdaug jausmus ir vaizduotę lepinančioje šeimynos atmosferoje teko augti ir, palyginti, ilgai gyventi.

. . . Mintis, kad galėčiau neišturėti tų visų kamavimų, kad galėčiau apsilpti ir išduoti kurį iš savo idėjos draugų, tiesiog iš galvos mane varė, nors niekam to parodyti nenorėjau ir laikiaus, kaip įmanydama ramiai ir rimtai. Tik naktimis pabudusi ir tas mintis atsiminusi virpėdavau iš baimės. Jutau, kad tai liguistas nervų suerzinimas, bet gydytis nebuvo kaip. Tėvui nedrįsau pasisakyti, kad nesuprastų, kaip giliai esu įbridusi Į priešvalstybini darbą. Kam dar jaudinti nesveiką senelio širdį?. . .

................(ieškokite tęsinio)