Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

Isz Tėvynes.

Spaudos atgavimo metines sukaktuves.

Gegužės 7 (balandžio 24) d. 1904 m. caras išdavė ukazą — leisti spauzdinti lietuviškoje kalboje lotyniškai - lietuviškomis raidėmis. Kai-kurie lietuviai dabar mano pavadinti aną dieną tautiška švente, nes atgavimą spaudos mųsų žmonės išpirko savoj krauju. Kožnas iš viengenčių žino, kiek aukų Lietuva padėjo kovoje su maskolių valdžia. Antgalo, viešpataujant tarp mųs susipratimui ir vienybei, męs laimėjome.

Šį pavasarį sukakus metams nuo sugrąžinimo spaudos, niekuriose vietose iškilmingai apvaikščiojo tą dieną; o ypatingai atsižymėjo Kurtuvėnų parapijos žmonės (Šiaulių apsk.).

Atminimui Lietuvos vargų ir pralieto kraujo vardan žmonių gerovės, Kurtuvėniškiai pastatė kryžių ant Girnikų kalno. „Vilniaus Žinios" apie šitą atsitikimą teip rašo:

Gegužės 7 (balandžio 24) d. ant Girnikų kalno tapo pašventintas gražus, augštas ąžuolinis kryžius. Praėjusiais metais, kada parėjo žinia apie spaudos lietuviams sugrąžinimą, toj pačioj valandoj kilo sumanymas tą brangią dieną pažymėti pastatymu kryžiaus ant pakiliausio ir puikiausio parapijoje Girnikų kalno. Žymiai jis kyši tarp miškų, kalnų ir kalnelių, matytis iš tolimų apygardos kraštų.

Girnikų kalno praeitis papuošta įdomiais padavimais. Labai, labai seniai, kaip žmonės pasakoja, čia gyvenę milžinai, kurie su Šatrijos kalno (Šatrija — augščiausias Žemaičių kalnas) milžinais pasiduodavę sau kirvius.

Girnikų kalną apsups dabar nauja mintis. Aplinkiniams žmonėms primins jis dieną, kuomet prašvito Lietuvos saulė — spaudos sugrąžinimas. Tos dienos atminimui liko pastatytas 44 pėdų augštas ąžuolinis kryžius. Ji parūpino nesiskirdami ir ponai, ir kunigai, ir sodiečiai, seni ir jauni, moters ir vaikai. Kas pinigus, kas ąžuolą davė, kas duobę kasė, kas akmenis ritino ar nuo dirvų rinko, ar vandenį nešė, nes kalnas arkliais neužvažiuojamas, o seneliai nors meldėsi, kitiems besidarbuojant. 0 kada reikėjo jau stiebą statyti, visi kaip skruzdės sukibo į kryžių — ir teip liko ant kalno pastatytas kryžius. Per atvelykį po pamaldų susirinko ant Girnikų kalno nemažas žmonių būrys, gal apie tūkstantį. Graži diena padidino iškilmę, visų veiduose matėsi neapsakomas džiaugsmas. Kunigų vienas, (kun. J. Tumas) pašventinęs kryžių, pasakė labai gražų pamokslą.

Tos valandos atminimas pasiliks amžinai, kada minia po pamokslui suklupus užgiedojo: „Dievas mųsų gelbėtojas ir tvirtybė . . ." Pagiedoję giesmes žmonės nesiskubino namon grįžti, nors jau ne vienas išalkęs buvo. Būreliais susitelkę jaunieji dainas dainavo, senesnieji šnekučiavosi. . Ne vienas pirmą kartą užlipęs ant kalno stebėjosi, kaip toli matyti ir kaip graži Žemaičių šalelė. Tegul tas ąžuolinis kryžius primena Lietuvos vargus, perkęstus iki spaudos atgavimui. . .

Iš: „LAIKAS“, sanvaitinis laikrasztis, Bellshill, Scotland,

Subata, Liepos 8 d.1905 No 2