Lapkričio 11 dieną komitetas paskelbė “Vilniaus Žiniose" atsišaukimą į tautą „Lietuviai ir lietuvės" ir kiek anksčiau, lapkričio 4-5 d. buvo nustatyta seimo darbų tvarka. J. Basasanavičiaus siūlytoje ir jo paties surašytoje darbotvarkėje bu­vo įtraukti šie svarstytini klausimai:

1. Lietuvystės praeitis ir dabartis;

2. Lietuviai, latviai ir kitos tautos Lietuvoje gyvenančios;

3. Caro manifestas nuo spalinio 17 dienos;

4. Lietuvos autonomija ir prikergimas Suvalkų gubernijos prie autonomiškos Lietuvos;

5. Rinkimai į Viešpatystės seimą;

6. Lietuvos sodiečiai po rusų valdžia;

7. Lietuvos mokyklos;

8. Apie įvairius mokesčius;

9. Apie žemiečių įstaigas;

10. Apie išeivystę (emigraciją);

11. Apie kareiviavimą.

P. Višinskiui spaudžiant, priimta kiek pakeista, kompromi­sinė, darbotvarkė:

1. Caro manifestas (spalių mėn. 17 dienos);

2. Rinkimai į Seimą (Dumą);

3. Valsčių parapijų ir mokyklų reikalai;

4. Mokesčiai;

5. Žemės ir miškų klausimai;

6. Žemiečių įstaigos;

7. Lietuvos luomų ir tautų klausimas;

8. Išeivybės ir kiti reikalai.

 

Seimo iniciatoriai labai nustebo, kai gruodžio mėn. 3 dieną pradėjo Vilniun „griūti" šimtai lietuvių. Rytojaus dieną ir iš pat ryto atvykę pradėjo registruotis Petro Vileišio knygų krau­tuvėje, ir tam reikėjo kelių rankų. Užsiregistravo 1800, dar bent pora šimtų dalyvavo neregistruotų. Tai buvo lietuviškojo kaimo atstovai iš Užnemunės, Žemaičių, Aukštaičių, Dzūkų ir Vilniaus krašto. Atvyko keli ir iš Gardino gub., kalbėję lenkiš­kai ar “poprostemu". Daugumas Vilniun atvykusių buvo rinkti valsčių, parapijų, kaimo bendruomenių, dalis jų gavo raštu ar žodžiu duotus įsakymus, ko turėtų Vilniaus Seime reika­lauti. Kiti vyko savo noru. Kaimiečių minią tik nežymiai at­skiedė kunigai ir inteligentai.

Atstovų gausumas, kurių tarpe buvo ir socialdemokratų, paveikė LSDP vadovybę, kuri nutarė seime dalyvauti. „Vil­niaus Kanklių" seimo išvakarėse delegatams suruoštam vai­dinimui pasibaigus (vaidinimas vyko Pagirių geležinkelių tar­nautojų klube Varnų gatvėje), socialdemokratai, nugalėdami Kriaučiūno, kun. Stakelės ir kitų pasipriešinimą, suruošė mi­tingą, kuriame delegatams “nuteikti" kalbėjo dr. A. Domaševičius, V. Sirutavičius ir dr. P. Mažylis. Gruodžio mėn. 4 dieną nuo pat ryto didžiulė miesto salė jau buvo žmonių kupina.

Apie Didįjį Vilniaus Seimą yra gana daug rašyta jo dalyvių atsiminimuose. Tačiau, kai daugumo buvo rašyta dvidešimčiai metų ir daugiau praslinkus, įspūdžiai iš posėdžių salės, sakytų kalbų turinys, dalyvių nuotaikos, atskiri epizodai jau buvo ne­tekę pirmykščio savo vaizdumo. Be to, dažnas rašiusių veikia­mas seimui vėlesniais metais skirtos reikšmės, kai dar buvo vienos ar kitos politinės grupės narys, sunkiai galėjo atsispirti pagundai vertinti savo partijos, savos grupės ar net atskirų asmenų „nuopelnus" sodriau negu kad derėjo. Juo lengviau buvo tat daryti, kai seimo protokolai, prezidiumo nežiūrėti, rašyti beveik vienos grupės žmonių, atiduoti saugoti kun. Ambrozevičiui, vėliau dingo iš juos slėpusio bičių avilio. Mano įspūdžiu, gal nešališkiausiu bus buvęs dr. J. Basanavičius, surašęs savo atsiminimus. „Iš Didžiojo Vilniaus Seimo istorijos" ir juos išspausdinęs 1925 metais Vilniuje, juo labiau, kad Ba­sanavičius bene bus dar pasinaudojęs seimo protokolais. Jo atsiminimai surašyti suglausto protokolo forma.

Nesu už kitus laimingesnis, kai dabar rašau apie Didįjį Vilniaus Seimą, prabėgus nuo įvykio daugiau kaip 50 metų. Tačiau visą laiką dalyvavęs organizacijos darbe, kurios žmo­nėms pačiam seime teko suvaidinti gal ir pirmaujančią rolę, turiu ir pirmenybių, ypač kad dalyvaujant Seimo prezidiume, man teko pirmininkauti pirmajam ir audringiausios dienos posėdžiui. Teko būti aktyviam per abidvi posėdžių dienas, kalbant dienotvarkės klausimais, aiškinant delegatams priim­tųjų rezoliucijų esmę, rezoliucijas atpasakojant lenkiškai, duo­dant paaiškinimų kovos taktikos klausimais ir pagaliau pa­ruošiant bei redaguojant seimo priimtą politinę rezoliuciją. Drįstu manyti, kad tam tikrais momentais man sekėsi su­megzti intymesnį su sale ryšį, kaip bet kam iš seimo prezidiu­mo. Dėl to seimo posėdžių svarbesnieji momentai ryškiau įsi­spaudė atmintin. Kiek dabar, kalbėdamas apie Didįjį Vilniaus Seimą, mokėsiu būti objektyvus, pats negaliu pasakyti, bet stengsiuos................(ieškokite tęsinio)