Pasikalbinu ilgametį Biržų kra­štotyrininką, mielą Juozą Dagilį, imame videokamerą, fotoaparatą ir — į Pasvalį. Čia knygnešių Šembelių, Gumbelevičių gyventa. Viename Vaškų 8 gatvės name ir dabar gyvena Valerija Rinkūnienė, Kazio Gumbelevičiaus giminaitė, jo atminimo saugoto­ja. Iš jos, paprastos moters, gali pasimokyti tautos meilės. Ji ir Pasvalio istoriją berašanti.

Apie J. Bielinį ji buvo girdė­jusi, bet vietos nežinanti. Bet, kaip toje pasakoje, sako: „Čia netoliese gyvena toks Antanas Stepulionis. Jis turi dubenėtų ak­menų, girnų muziejų. Jis tai gali žinoti!"

Radome jį taisantį vienratį ve­žimėlį. Mums susipažinus, taria: „Taip, žinau tą vietą. Prieš 15 metų ten buvau, žinau tą kryžių, jį pats paslėpiau daržinėje. Ka­tinų kaimas yra prie Lėvens upės į   Panevėžio pusę". . .

Vėl kaip toje pasakoje, vyks­tame toliau. Pasibaigia asfaltas, kaimo keliukas, kalniukas, seni kaimai, vienkiemių liekanos, bo­luoja obuoliai soduose. . . Štai čia, galvoju, knygnešio pėsčio­mis išvaikščiotos vietos; čia  prie balanos švietėsi  Jo atneštomis knygomis; čia daraktoriai mokė vaikus.. Čia ir kapeliai, kuriuose Jo kartos žmonės ilsisi.

„Jau atvažiavome, — sako Ste­pulionis. - Štai ir Mitkaus sody­ba".

Iš karto matyti, kad būta stip­raus ūkininko. Ten stovėta tvartų, daržinių — sužėlę kiečių kupe­tos.

Išgąsdinome moteris savo fo­toaparatais. Senoji moteriškė, Mitkaus, pas kurį mirė knygne­šys, marti, atitekėjusi čia jau Lietuvos  Nepriklausomybės    laikais. Jos dukra ir anūkė čia ne­begyvena, tik vasarą atvažiuoja. Prisimenanti, kad uošviai kalbė­davę, kad pas juos po kryžiuku miręs knygnešys Bielinis. Jis čia dažnai būdavęs, turėjęs slaptą kambariuką.

Stepulionis eina tiesiai į dar­žinėlę ir drąsiai kiša ranką tarp susigulėjusių šiaudų ir sienos tarpo.

„Radau! — džiaugiasi. — Per 15 metų nepamiršau tos vietos". Liečiu kryžių ir aš, iškeliam. Jis išpuoštas drožiniais, žemas, data — 1881.

          „ Jis stovėjo ant sodybos ri­bos", — aiškina moterys.   

 Nesitiki, kad Jis būtų čia suk­lupęs. Lėvuo nuo čia jau tolokai, ir stataus kranto nėra. Prisimenu,   sakė   —  „užropojo ant kranto“.

Antras kryžius stovi kitoje kelio pusėje, netoli Lėvens. Jaučiu, per kūną eina virpuliai. . .  Tai ta vieta!

„Kurioje  kryžiaus pusėje buvo  kryžius prikaltas? " Smutkelis?,— klausia  Stepulionis. „Upės pusėje",   — prisimena   moterys.  Paprastai Kristaus kančia pritvirtinama nuo namų pu­sės, kad saugotų     juos.   Kodėl buvo į upės pusę? Moterys ne­gali atsakyti. Gal ne tas kryžius?

Bet mielasis Stepulionis nebū­tų kraštotyrininkas, jeigu nesuži­notų teisybės. Važiuoja į Pane­vėžį, ten gyvena dar  trys Mit­kaus anūkai Pranas, Antanas, Petras. Jie prisimena: „Senasis kryžius buvo jau pa­puvęs. Tad tėvas knygnešio at­minimui nutarė pastatyti  naują, su smutkeliu į upės  pusę, o tą sutrumpėjusį įkasti naujoje vieto­je, ant savo žemės ribos".

Dabar jau viskas aišku. Svarbu, kad kryžius išsaugotas. Šiuo me­tu Stepulionio rūpesčiu jis pervežtas į Pasvalį, laikomas „Dūdorių" klube, senųjų stogastul­pių ir dievulių kolekcijoje.  Jam nebegresia darganos.

Tikiu, kad vieną pavasario ry­tą su paukščiais parskris į pro­senelių  Mitkų sodybą  jo anūkai ir proanūkiai, iškapos kiečius, išraus dilgėles , ant akmeninių pamatų sukels naujus sienojus, kraigą papuoš žirgeliais.  Į ąžuo­lo viršūnę įkels gandralizdį — bus krikštynų. Ir tą senolį kryžių pakeisime nauju — ąžuoliniu. Kaip padėką už išsaugotą atmintį.

                                                        Jurgis Algirdas BIELINIS, anūkas

                               Iš: Knygnešių krivulė No.5 („Šviesa“ VPU, 1990 vasario 20)