Pirmasis Mikelio prizas įteiktas kraštotyrininkei Birutei Knizikevičienei dar 1989 metais. Kaip atsiradotas keistokas Mikelio vardas, kodėl juo pasivadino prieškarinių Šiaulių kraštotyrininkai? Tuo metu dar gyva buvo paskutinioji Mikelytė - kraštotyrininkė Marijona Čilvinaitė. Jai šiaulietis kraštotyrininkas Danielius Balčiūnas išsiuntė laišką į Kauną ir gavo atsakymą kuriame - visa Mikelio vardo kilmės istorija.

        Stai ką 1988 m.pabaigoje rašė Marija Čilvinaitė: „Nuo Mikelių dinastijos atsiradimo iki šiol prabėgo pusė amžiaus. Tad dabar man veik vienai belikusiai ir veik jokių pagalbinių žinių neturinčiai sunku besusigaudyti. Juo labiau, kad per tą laikotarpį mūsų Lietuvą kaip žirnį palei kelią kas norėjo skynė, kas norėjo mynė. Taigi skynė ir mynė, pliką ir kruviną žemę palikdami. Siaubingoms Pirmojo pasaulinio karo patrankoms nutilus ir Lietuvai iš jų duobių pakilus, šiauliškiai, Pelikso Bugailiškio ir kitų šviesių žvaigždžių vedami, pirmieji ėmė kelti Lietuvos kultūrą. Jie pirmieji ėjo Lietuvos dvasinės ir materialinės kultūros lobių rinkti. Ėmėjų saugojimu rūpintis. Šiam reikalui Šiauliuose buvo įsteigta Kraštotyros draugija. Jos veikla vyko dviem takais - pavienių entuziastų darbais ir talka. O iš kitos pusės - darbais kraštotyros ekspedicijose. Organizaciniais kraštotyros reikalais bei metodika rūpinosi ir „Aušros" muziejaus veiklai vadovavo Peliksas Bugailiškis. Jo dešinioji ranka buvo Vincas Vaitekūnas. Peliksas Bugailiškis turėjo gerą vardą o geras vardas Lietuvoje nuo seno buvo laikomas didele vertybe. Bugailiškis mėgo su žmonėmis bendrauti, palaikyti ryšius, turėjo didelį pasitikėjimą bei paramą.

            Dėl to įvairiuose kultūros baruose jį lydėjo sėkmė.

            Man Šiaulių „Aušros" muziejaus organizuojamose ekspedicijose teko dalyvauti pradedant 1936 metų vasara. Ekspedicijoms vadovavo „Aušros" muziejaus darbuotojai Stasys Vaitkus, Juozas Petrulis, Adomas
Vitauskas ir kiti. Kartą nuo Vaiguvos eidami užsukome į mažą sodybėlę. Stasys Vaitkus kreipėsi į kieme stovinčią moteriškę, teiravosi senovinių daiktų Šiaulių „Aušros" muziejui, prašė leisti po jos namuko aukštą pasidairyti: gal ten yra užmestų senovinių daiktų. Moteriškė nedraudė, tik teisinosi, kad nieko gero ten nesą. Tad nieko nelaukdami vaikinai šoko ant aukšto. Neilgai trukę jie ėmė leisti žemėn kubiliukus, pintinukes, sėtuves, vyžas ir kitokius ten užtiktus senovinius daiktus daiktelius. Sustatėme rastą turtą kieme. Vedėjas prašė moteriškę dovanoti tuos daiktus „Aušros" muziejui. Ši nustebusi pasakė:

- Anksčiau toks žydelis Mikelis važinėdavo po kaimus, senus rakandus rinkdamas. Dabar,  mat,  ponams mieste jų prireikė.

        Pirmuosius tris Mikelio prizus sukūrė medžio drožėjas Feliksas Vargonas (1912 - 1922). Pirmoji skulptūrėlė priminė caro laikų knygnešį - draudžiamos lietuviškos spaudos platintoją. Kitas skulptūrėles išdrožė ir iki šiol drožia skulptorius Kazys Kasperavičius.

        Taigi turime gražų būrį kraštotyrininkų, tarp kurių įvairių profesijų atstovai (pedagogai, inžinieriai, bibliotekininkai ir kt), tapusių Mikelio prizo laureatais. Taip įvertintas jų darbštumas ir nuopelnai kraštotyros baruose.

 

Nuotraukoje Šiaulių kraštotyrininkai Jonas Krivickas, Nijolė Petraitytė ir Irena Rudzinskienė

 

Kraštotyros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Audronė Baškienė