ANTANAS BATAITIS
Antanas Bataitis gimė 1854 m. birželio mėn.13 d. Valiliškių kaime
Smilgių valsčiuje Panevėžio apskr. Neturtingoje bežemių šeimynoje;
skaityti lietuviškai jis pramoko nuo savo tėvelių.
Vėliaus pastojus tėvams špitolnikais prie Smilgių bažnyčios,
kun.M.Apulskis be kitų ir Antaną, jau 20 metų vyruką, pramokė ir
lietuviškai rašyti.
Kun.Apulskis, pasišaukęs kartą Antaną Bataitį, kaip ištikimą ir
rimtą vyrą, davęs jam pinigų liepė eiti į apylinkę ir supirkinėti
rusų raidėmis lietuviškas knygas. Anot senelio žodžių, tuo metu tos
knygos buvo nebrangios, už 25-30 kap. Galima buvo gražią knygą
nupirkti.
Mokant už atperkamas knygas pinigus ir prižadant parnešti gerų
lietuviškų knygų, žmonės mielu noru pardavinėjo A.Bataičiui rusų
darbo knygas. Trumpu laiku iš Smilgių apylinkės A.Bataitis taip
išrankiojo visas negeistinas knygas, jog kun.M.Apulskis nespėjo net
deginti.
Išrinkę irišdeginę iš žmonių blogąsias knygas, pradėjo jie rūpintis
pargabenimu gerųjų lietuviškų lotynų raidėmis knygų. Sumesta po
keletą rublių, nupirkta A.Bataičiui arklys, vežimas ir išleista jis
į Prūsus knygų. Pirmoji kelionė nepavyko: sienos sargybinis sugavo
jį su kontrabanda, ir jis vos tik pats paspruko be arklio ir be
knygų. Surankiojęs keletą rublių, jis vėl leidosi į Prūsus pėsčias
ir laimingai pargabeno knygų ir elementorių.
Ant
šventoriaus Bataitis pardavinėdavo škaplėrius, kartu platino ir
paslėptas varpnyčioje knygas.
Pradėjus eiti laikraščiams Antanas Bataitis taipgi buvo jų uolus
platintojas. Vasaros metu prisidėdavęs krepšelį vaisių, grybų,
žiemos – kiaušinių, lankydavos pas pažįstamus ir po valdiškas
įstaigas, būk siūlydamas pirkti vaisių ar kiaušinių, o vietoje jų
platindamas“Varpą“, „Šviesą“ ir kt.laikraščius.
Turėjęs gerų ryšių su Bieliniu, Vovere ir su kitais knygnešiais.
Bataitis turtų nesukrovė ir, kaip vargo visą savo amželį, taip ir
tebevargsta.
Nekartą buvo įskųstas savo kaimynų, nekartą buvo kratomas ir
persekiojamas, nekartą turėjo apleisti savo numylėtą bakužėlę, žmoną
ir mažus vaikelius ir slapstytis po svetimus užkampius.
Trūko nelemti mūsų tautai retežiai, užtekėjo laukiama mūsų kovotojų
saulė, ir Antanas Bataitis, jau 70 metų senelis, kaip pirmiau, taip
ir šiandien randasi palei tą pat Smilgių varpnyčią.
Jo
vargai ir nuopelnai visų užmiršti. Tik vieni užsilikę palei jo
bakužėlę sudruniję stebulinių grąžtų stulpai, kur kada buvo
slepiamos mūsų knygos ir laikraščiai, teprimena tuos sunkius mūsų
tautos kovos laikus, tebesidalina su juomi pergyventais įspūdžiais,
laimėmis ir nelaimėmis.
Vargonešis
Iš:
Dr.K.Grinius. Varpo Metų Knygnešiai. Kaunas, 1924
Tai apie retą knygnešio veiklą –
„graždankas“ supirkinėti!
Ar galėjo būti išlikę Bataičio knygų slėptuvės? Ar esate skaitę apie
panašias vietas?
Patvirtinkite informaciją faktais (vienas bus
klaidinantis!)
-
Vargšai, bet skaityti mokėjo.
-
„Patapo špitolnikais“ – reiškia „tapo bažnyčios išlaikytiniais“,
gyveno prie bažnyčios.
-
Supirkinėjo knygas ir jas perpardavinėjo rusams.
-
Škaplerius (medžiaginius šventųjų paveikslėlius, nešiojamus ant
kaklo) pardavinėti valdžia nedraudė.
-
Po pirmos nesekmės rankų nenuleido, ėmėsi ir kitų būdų knygoms
platinti.
-
Skųstas, persekiotas, iš namų bėgęs.
7.
Kaip vargo taip ir
tebevargsta (pensijos knygnešiams pradėta skirti po 1924 metų)
Juliaus Vaupšo nuotrauka