Iš Onos Didikaitės-Gramalienės surinktų žinių apie knygnešį Antaną Didiką.

 

Mano teta Kotrina Didikaitė prieš mirtį yra pasakojusi apie savo tėvą:

Atsimenu, tėvas yra pasakojęs, kaip žandaras atėjo kratą daryti pas juos, tikriausiai buvo kilęs įtarimas. Atėjęs į kambarį, žandaras iškart pastebėjo ant palangės gulinčią maldaknygę. Puolė klausinėti iš kur? Tėvas greit atsakė, kad Varėnos rajone Naniškių kaime gyvena jo uošvė, kuri iškeitė kažkokios ubagės turėtą maldaknygę į duoną. Tėvai puolė žandarą vaišinti medumi, sūriu, rūkytais lašiniais. Tėvas paliepė vaikams išvaryti visus gyvulius prie šulinio, nes reikia juos girdyti. Žandaras gerai pavalgęs panorėjo pamatyti kiek gi turima gyvulių. Jis išėjo pasižiūrėti į lauką,  o tuo tarpu mamytė greit ištraukė iš po šventų paveikslų draudžiamą literatūrą  ir paslėpė. Žandaras ilgai neužsibuvo lauke - grįžo daryti kratą troboje. Pirmiausiai  pakišo ranką po šventais paveikslais, bet nieko nerado. Tada perėjo per visus kambarius, bet į lovas nedrįso lįsti, ten gulėjo vaikas. Taip ir išėjo nieko nepešęs. Iškart po žandaro išvykimo jis sėdo ant arklio ir nujojo į Naniškių kaimą, ten visą draudžiamą literatūrą suslėpė ir susitarė su uošviene, kad sakytų taip, kaip jie sakė žandarui. Kitą dieną žandaras apsilankė ir Naniškių kaime, padarė didelę kratą, bet nieko nerado. Žandaras klausinėjo uošvienės, kodėl ji atidavė maldaknygę Didikų šeimai, o ji, nutaisius gailestingosios veidą, atsakė , kad jai labai pagailo tos vargšės ubagės ir dėl to iškeitė maistą į maldaknygę, tačiau jos skaityti nemokėjo (melavo) ir atidavė Didikų šeimai.Taip melo dėka ir buvo išvengta bausmės. Knygnešio bėdos tuo nesibaigė. Teta Kotrina pasakojo , kad senelis buvo įkliuvęs į žandarų pasalą, bet pamatęs upelį, brido šaltu vandeniu. Sunkiai susirgo, bet vistiek nesiliovė dirbti knygnešių darbo. Jis buvo didelis patriotas ir gan gudrus. Eidamas per rubežių, apsimesdavo ubagu, susikuprindavo, lazdele pasiramstydavo, nors buvo tiesus , gražus ir turtingas.

 

            Aš, Ona Didikaitė-Gramalienė, iš savo mamos esu girdėjusi, kad senelis buvo labai gero būdo: sumanus ir išmintingas. Labai mylėjo savo tris vaikus; anksti neteko žmonos - mirė kažkokia liga. Senelis labai mylėjo Juozo (savo sūnaus) šeimą, marčią ir vaikus. Vyriausiąjį mano brolį Antaniuką lepino, keldamasis naktį jam medaus- tenkino jo visus norus. Teta Kotrina prieš mirtį man atidavė nuotrauką su mažu Antaniuku (kažkokiais būdais ją išsaugojo, nes kai vežė į Sibirą, viskas dingo nežinioje). Stribai naktį įsiveržę i namus, rado mamytę su tėveliu miegančius, o taip pat ir tetą Kotriną, kuri išvakarėse buvo užėjusi bulvių kasti ir liko nakvoti. Visus tris išvežė į Sibirą. Liepė per dvi valandas susidėti daiktus. Kadangi gyvuliai buvo nepjauti , tai  ir maisto pasiimti su savimi jie negalėjo- išvežė tuščiomis. Mane paėmė iš medicinos mokyklos ir nuvežė į Varėnos stotį. Laimei, aš spėjau į traukinio vagoną, kuriame buvo tėveliai. Traukinys pajudėjo.

 

 

Seneliui Knygnešiui

 

Seneli knygnešy iš Jokėnų kaimo

Duok mums tiek drąsos ir išminties

Kiek Tu turėjai jos.

Nešei sermėgoj įsiūtas lietuviškas knygas,

Kad lietuviai neužmirštų savo rašto.

Kiek rizikos ir baimės patirti teko Tau:

Žandarų akys budriai žvalgė ir švitravo.

Sušlapusiom vyžuotom kojom

Lietum ar šlapdriboj tamsiu rudens metu

Vistiek nešei ir saugojai

Lyg Šventą raštą savo.

Seneli knygnešy iš Jokėnų kaimo

Mes norim būt panašūs į Tave.

Įkvėpk mums savo pavyzdžiu

Drąsos ir išminties, kad mes galėtum taip

Mylėt Tėvynę savo.

 

Ona Didikaitė-Gramalienė

Vilnius 2008-04-20