Ketvirtoji veiklos sritis - pirmasis nepriklausomas Lietuvos geležinkelių vadovas. Po Pirmojo pasaulinio karo, A.Macijauskas grįžo iš Rusijos ir tuoj pat įsijungė į Lietuvos valstybės kūrimo darbus. Jau 1918 m. gruodžio 27 d. jam buvo pavesta vadovauti strateginiam objektui -geležinkeliui, kuris vis dar tebebuvo vokiečių kariuomenės rankose. Lietuvos geležinkeliuose išdirbo tik dvejus metus - tačiau tie metai buvo patys sunkiausi mūsų geležinkelininkams. Reikėjo kuo skubiau perimti iš vokiečių karinės administracijos Lietuvos geležinkinkelius, juos atstatyti ir paleisti traukinius. Trūko technikos ir ją aptarnaujančio personalo. Dirbti buvo sunku, nes tebevyko kovos su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Kartais, pasikeitus situacijai frontuose, tekdavo darbus atlikti iš naujo, patirti nuostolių. Todėl neatsitiktinai garbė vesti pirmąjį lietuviškąjį traukinį iš Kaišiadorių į Radviliškį 1919 m. liepos 6 dieną buvo patikėta A.Macijauskui. Visose stotyse susirinkę žmonės džiaugsmingai su ovacijomis sutiko ir išlydėjo šį istorinį traukinį. Tai buvo Lietuvos geležinkelio veiklos pradžia.

Penktoji veiklos sritis — statybos inžinerija. 1922 m. sausio mėn. A.Macijauskas pradėjo vadovauti Vidaus reikalų ministerijai priklausančiam Lietuvos atstatymo komisariatui, kuris 1924 m. gegužę pasivadino Technine inspekcija. Šios įstaigos tikslas buvo atstatyti po Pirmojo pasaulinio karo ir po Nepriklausomybės kovų sugriautą Lietuvą, organizuoti stambiąsias statybas Lietuvoje, sukurti statybas reglamentuojančius įstatymus, vadovauti atstatymo komisijoms ir t t. Daugiau kaip 17 metų išdirbęs statybų vadovu, projektuotoju bei inžinieriumi, savo darbų pėdsakus paliko visoje Lietuvoje. Jis pastatė daug tiltų, malūnų, gyvenamųjų namų. Iš stambesnių jo statinių yra žinoma Petrašiūnų elektrinė ir Marijonų vienuolynas Kaune, Biržų apylinkėse kelyje Biržai-Saločiai pastatė tiltą per Mūšos upę. Be to, dalyvavo komisijose, kurios vykdė Kauno teatro rekonstrukcijos, Kaune Lietuvos pasiekimų parodos, Birštono kurorto išplėtimo projektus ir kt.

Šeštoji veiklos sritis — pramonės įmonių vadovas. 1901 — 1902 m. A.Macijauskas, pakviestas inž. Petro Vileišio, pradėjo dirbti Vilniaus mechaninių dirbtuvių vadovu, kuriose buvo gaminami įvairūs geležies dirbiniai, daugiausia geležinkelių tiltų konstrukcijos. Be įtempto gamyklos vadovo darbo, A.Macijauskas buvo vienas iš lietuvybės veiklos lyderių Vilniuje, kadangi Petro Vileišio mechaninės dirbtuvės buvo lietuvių inžinierių bei technikų kultūros centras. Sekdamas Petru Vileišiu, A.Macijauskas 1913 m. Šeduvoje įkūrė nuosavas mechanines dirbtuves, bet prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nutraukė veiklą jose. 1914 m. A.Macijauskas buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir nusiųstas į Uzbekistaną, Kokandos miestą, vadovauti medvilnės, aliejaus ir higroskopinės vatos gamykloms.

 

Ar esate pastabūs skaitytojai?  

1. Ar norėtumėte gimti karališkų valstiečių šeimoje? Paaiškinkite.

2. Su kuo bylinėjosi A.Macijauskas dėl lietuviško rašto? Kiek jam tai kainavo?

3. Už kokius nuopelnus jį priėmė į Lietuvių mokslo draugiją? Kas ir kada ją

įkūrė? 

4. Kuri A.Macijausko veiklos sritis jums atrodo svarbiausia? Kodėl?  Ar galite išversti kompozitoriaus Stankevičiaus maršo pavadinimą?

Septintoji veiklos sritis — lietuviškos muzikos ir dainų populiarinimas. 1903 m. A.Macijauskas Rygoje buvo vienas iš lietuvių muzikos ir dainos draugijos „Kanklės" steigėjų. Jis išleido trim leidimais 25000 egz. tiražu 1906—1910 m. biržiečių dainų rinkinį. A.Macijauskas prisidėjo prie V.Kudirkos sukurto Lietuvos himno populiarinimo - dar 1906 m. jo knygvnas išleido šį veikalą dideliu tiražu. Taip pat jo knygynas yra išleidęs ir daugiau muzikos kūrinių - Petro Stankevičiaus maršą fortepijonui Le Grand Prince Vitold ir kitus. Apie A.Macijausko domėjimąsi muzika byloja ir tas faktas, kad savo sūnų Vytautą Antaną, gimusį 1914 m., kuris studijavo Technikos fakultete, 1930-1937 m. kartu leido ir į Kauno konservatorijos smuiko klasę. V.A.Macijauskas išvykęs į JAV tapo vargonininku.

Aštuntoji veiklos sritis — moksliniai darbai. Prie jų reikia priskirti filologinius A.Macijausko darbus. Jis yra paruošęs ir išleidęs vokiečių kalbos pradžiamokslį - „Deutsch-litauische ubungen" (1907). Tais pačiais metais išleido „Rusiškai-lietuviškas pašnekėles“, kurios vėliau buvo pakartotos  keliais leidimais. 1920 m. jų pagrindu buvo išleistas „Lietuvių ir rusų kalbų vadovėlis". Reikšmingiausias A.Macijausko mokslinis darbas lietuviškos techninės terminijos klausimu yra „Techniko žodynėlis". Jis buvo išleistas 1920 m., t.y. nepriklausomybės kovų laikotarpiu. Šį mokslinį darbą kartu su A.Macijausku ruošė jo sudaryta komisija, į kurią įėjo prityrę to meto lietuviai geležinkelininkai inžinieriai ir lituanistai. Žodynėlis buvo lietuvių-rusų ir rusų-lietuvių kalbomis. Jo apimtis - apie 1750 terminų.

Už savo švietėjiškus ir mokslinius darbus bei kultūrinę veiklą 1912 m. A.Macijauskas buvo priimtas nariu į Lietuvių mokslo draugiją. 1941 m. Vilniuje minėtos draugijos bazėje įkurta Lietuvos Mokslų Akademija. 1939 m. jam paskirta Valstybinė pensija.

A.Macijauskas mirė 1950 m. kovo 28 d. Daumėnų kaime,  Juozo Drevinsko namuose (Pabiržės seniūnija), palaidotas Pabiržės kapinėse. Iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos jis neišleido plunksnos iš drebančių rankų ir vis rašė ir rašė... Deja, jo paskutinieji rankraščiai gaisro metu sudegė.

Tačiau jo pasodinti aštuoni ąžuolai ir šiandien kalba mums apie nepaprasto talento ir ryžto žmogų, stačiusį  Lietuvos valstybę.         

                                                

                                           Danielius Mickevičius

                                           Iš kalbos atidengiant paminklą A.Macijauskui