Atamenu  būdavo per atlaidus ir prekymečius škaplerninkų  būdų būdos, po kelias eiles sustodavo apie šventorių. Knygų turėdavo kiekvienas savo bū­doje bent po kelias lentynas apsidėjęs: ten gulėjo paauksuotais viršais maldų knygos ir kitokios, susiūtos mėlynais ar žaliais poperio viršais. Teisybė, netu­rėjau tuomet pinigų kuriai knygelei nusipirkti, bet vis dėlto malonu būdavo į jas žioplinėti ir seilė varvinti.

Šitai 1865 metais ima žmonės šnekėti, kad mums knygų nebeliksią. Aš ir prašau savo tėvo: „Nupirk man lietuvišką maldų knygą, nes jau eina girdas, kad jų graitai nebebūsią". Tėvas nupirko man lie­tuvišką knygą, savo gi lenkiškąją knygą aš padėjau antvisados.

Taip ir atsitiko, kaip žmonės kalbėjo: lietuviškų knygų nebeliko. Jų vietoje ėmė rodvties kur-ne-kur rusiškomis raidėmis spausdintos „Altorinės" ir giesmių knygos. Žmonės dėlto maža-kas tepirko jas : viena, reta kuris sodietis temokėjo „kirilicą", antra kad ir mokėjo kuris rusiškai, tečiaus sakės daugumas nemalonu esą nesavas raštas. Taigi retai tebuvo matyti ką bažnyčioje tokią knygą skaitant.

Tie laikai, tuoj po 1864 metų, buvo baisūs. Žmonės dėl mokslo ir dėl bažnyčios buvo labai su­spausti. Visi buvo nusigandę, kaip per kokį marą, kuris, tarytum, po visą kraštą būtų siautęs. Knygos užgintos ! Nueisi bažnyčion — matai žandarą tvarką darant, gainiojant kunigus. Spaudė širdį gangrait visiems, jeibent girtuokliai to nejuto..

Bet ėmė švisti švieselė! 1866-siais ar  1867-siais metais žmonės ėmė gauti iš Prūsų kontrabanda (vagčia) pergabentąsias gražiais apitaisais maldų knygas ir elementorius. Žandarai gi, kurių tuomet buvo kiekviename miestelyje, pamatę mer­gaites nešantis naujas gražias knygas, traukė iš rankų ir prispyrę klausinėjo: „Kur gavai? iš ko pirkai?" Sugavę ką su knygų krepšiu vaikščiojant ir pardavi­nėjant, tuojau kažikur išgrūsdavo, ir tas jau nebesu­grįždavo atgal.

Nuo 1868 metų pasirodė vyskupo Valančiaus „Šventųjų Dievo gyvenimai", pasirodė ir daugiau jo Tilžėje išleistųjų knygelių, mažesnių ir didesnių.

Tuomet visos mųsų mokyklos buvo namie, bet ir tas pačias žandarai ir uredininkai baisiai naikino, kišo kalėjimuosna tuos, kas mokė vaikus, tėvus gi pinigais baudė. Tuo metu reta - kas išleisdavo geresnį kalendo­rių, bet jei ir norėdavo kas pirkties, negalėdavo gauti: ar nešiotojų neišsirasdavo, ar pirkėjų maža tebūdavo. Tokiu bodu keletas metų reikėjo su bet-kokiais šlamštais kalendorpalaikiais prabūti.

        1882-jų metų kalendorėlyje buvo patalpintas J. Basanavičiaus straipsnelis, kuriame jo buvo paža­dėta išleisti koks ten raštas apie Lietuvą. 1883 me­tais pasirodė jo pažadėtoji „Aušra". Tai buvo di­džiausias džiaugsmas ! Tame laikraštyje visų-bran­giausieji jausmai išsiliejo iš visų Lietuvos mylėtojų širdžių! Kada aš gavau savo pažįstamojo vardu siųsta pirmąjį „Aušros" numerį ir ėmiau jį skaityti, tai ilgai verkiau iš džiaugsmo, taip mylimą svetį sulaukęs.

                                                M. Slančauskas.  Iš: „Lietuvos ūkininkas“,  1906