Ipolitas Užkurnys apie savo senelį  daraktorių  Baltrų Užkurnį.

 

Aš atėjau labai trumpam

Į mėlyną Nemuno padangę,

Kai vėjas taikstės iš šiaurės,

Nuo medžių lapus kratė

Ir debesys paniurę traukė…

Ruduo, ruduo –

Palikdami mus paukščiai šaukė,

O patys į pietus traukia.

Ir kaimo žmonės, atsidusę

Po vasaros darbų, baltutę šviežią duoną raiko

Ir bulves skuta kur didesnę.

Tik klumpėm, vyžom purvą, balą maišo,

O dienos daros vis trumpesnės,

Balaną, lempą užsidegę…

Peršlapęs, vyžas kampan numetęs,

Dejuodamas ant pečio lipa

Pašildyt strėnų

Ir pailsėt po vargų dienų.

 

Taip vėjas kamine dejavo,

Vaikai ant pečio aplink senį

Ir klausės pasakos gražiausios,

Kurias tik Baltrus moka sekti

Iš praeities ir dabarties,

Iš padavimų ir legendų

Sulėks ir raganos, velniai pikčiausi

Su piestom, šluotom ir su šakėm…

Ir eina laimės broliai protingieji sau ieškotų,

O kvailelis taip pat nenori pasilikti.

Stipruoliai grūmės su raganiais  - žūsta.

Kvailelis laimi ir brolius išgelbsti…

 

Ir strošna, ir baisu , ir širdį glosto, ir akys merkias

Ir su sapnais kariauja.

Taip keičias dienos, mėnesiai ir metai –

Lyg knygoj lapai.

 

Vėliau ir Baltrus mus palieka,

Ir pats kaip sapnas kažkur dingsta:

Į nežinią žmogus užgimsta

Ir nežinioj kažkur pradingsta.

 

*    *     *