BIRŽIŠKOS: MYKOLAS, VACLOVAS, ANTANAS

  

     

 

 

Vienu knygų spausdinimu Prūsuose lietuviškų knygų kovos kelias nesibaigė. Siena tarp  Lietuvos ir Prūsų, sargybos apstatyta, neleisdavo šioms knygoms laisvai į Lietuvą pereiti,  o ir pačioje Lietuvoje kiekvienam žingsnyje ji turėjo vengti susitikimo su  persekiojančia ją administracija. Knygų platinimo klausimas buvo vienas svarbiau­sių uždavinių, kuriuos tuo laiku turėjo Lietuvos veiklioji visuomenė; drauge tai buvo ir pavojin­giausias uždavinys,  nes jį vykdant kiekviename žingsnyje tekdavo susidurti su tokiu pavojum, ku­rio kartais nežinojo knygų rašytojai:   šie kartais tiesiog nesusidurdami su platesniu judėjimu ga­lėjo ilgus metus visiškai neliesti išlikti, tuo tar­pu nebuvo beveik nė vieno tokio platintojo, ku­ris bent kartą nebūtų įkliuvęs.

 

Knygų platinimas buvo suskaidomas į du eta­pus— į pernešimą per sieną ir išplatinimą krašte. Pirmąjį darbą dirbo daugiausia profesionalai kon­trabandininkai: gerai susipažinę su visais keliais, kurie ėjo į Prūsus,  ištisais dešimtmečiais savo amatu versdamies,  nešiodami prekes iš Prūsų ir vedžiodami įvairius emigrantus į Prūsus, jie žiūrėjo į savo amatą laukiamo pelno akimis, jiems ir knygos buvo tokia pat prekė. Didesnieji knygų platintojai Lietuvoje tiesiog  jiems užsakydavo pernešti per sieną ir atgabenti į paskirtą vietą tam tikrą skaičių knygų, užpirktų jau pas knygininkus ir tarpininkus Prūsuose, už ką mokėdavo jiems nustatytą mokestį nuo pūdo.   Dažniausiai tiems profesionalams kontrabandnešiams pavyk­davo užsakymai sąžiningai išpildyti, nes, papra­stai, jie susitardavo su rusų pasienio sargyba ir ši už tam tikrą atlyginimą jų einančių per sieną nematė. Tačiau nemaža jų benešdami knygas ir žuvo, ypačiai tuo atveju,  kada  senoji sargyba keitėsi, kai su nauja  nesuspėta susitarti.   Toks knygų gabenimo būdas, kad ir duodavo apytikrį laidą, kad knygos bus tvarkoje atgabentos, buvo prieinamos tik tiems, kas turėjo su kontrabandnešiais pažinčių, ir tik stambiems platintojams, nes gabenimo išlaidos tik didesnes partijas gabenant apsimokėdavę.

 Didelė knygnešių dalis negalėjo tuo tarpininkavimu naudotis ir mėgino savarankiškai ne tik platinti, bet ir neštis knygų per sieną. Jie tai ir sudarydavo žymiausią spaudos kovos aukų dalį.   Neturėdami įgimto  kontrabandnešių patraukimo rizikuoti savo galva, jų daugumas dirbo grynai idėjai, nes gaunamas iš parduodamų knygų pelnas vos išlygindavo tas išlaidas, kurios buvo reikalingos pragyventi. Nešėjai ne pro­fesionalai, nesusipažinę su slaptais kontrabandos keliais, neturėdami santykių su pasienio sargyba, neretai su visomis knygomis įkliūdavo sienoje, kartais čia pat žūdavo ar būdavo sunkiai bau­džiami.

Knygų pernešimą palengvinti buvo sunaudoja­mi visi legališki galimumai; ypačiai sienai praeiti liudijimai, kurie lengvai buvo išduodami pasienio ruožo gyventojams, o šie ar patys juos naudodavo ir grįždami nešdavos ir vieną kitą knygutę ar laikraštį, ar net kitiems perduodavo. Jei sargyba kartais ir pastebėdavo, tai dažniau­siai už tai atsakyti mažai tekdavo, pasitenkindavo vien atėmimu. Kad ir labai žymi knygų dalis sieną prašokdavo, tačiau per keliasdešimt spau­dos draudimo metų sienoje įkliuvo šimtai tūkstančių egz. knygų ir laikraščių, ir tuo būdu visai nepatekdavo į rankas skaitytojams, ir tik di­dino kitų knygų spausdinimo išlaidas. Susidūrimams su sienų sargyba išvengti ieškota ir kitų kelių. Žymi spaudinių dalis buvo įdedama į vo­kus ir siunčiama laiškais. Dėlto didesnė spaudos draudimo laiko knygų dalis buvo mažo pusla­pių skaičiaus ir nedidelio formato, o kai kurių laikraščių kiti egzemplioriai buvo spausdinami plonesniu popierium. Nors paštai ir uoliai tikrino ateinančią  korespondenciją,   tačiau  žymi  tokių laiškų dalis praeidavo.

Buvo asmenų, gyvenančių toliau Rusijoje, kurie per ištisus metus tvar­kingai gaudavo paštu visus lietuviškus laikraščius. Kadangi paštas ypačiai kreipė dėmesį į laiškus iš užsienio gaunamus, taneretai i knygos buvo nešamos per sieną paprastu būdu, o jau parne­šus buvo dedamos į vokus, kurie toliau ėjo, kaip paprasti vidaus laiškai. Kad ir į juos mažiau kreiptų dėmesio, buvo parenkami  vokai arba įvairių firmų, arba net valdiškų įstaigų, kurių korespondencija nebuvo tikrinama pašte. Pav., vienas žymiausių „Tėvynės Sargo” ir „Žinyčios" platintojų A. Dubinskis, tarnaudamas Peterburgo senate gavęs pundus knygų per Suomiją, toliau siuntė senato vokuose.

Stengtasi nurodant adresą, kur siųsti knygas, įprašyti kokį nelietuvį, ar kurią firmą, gaunančią daug laiškų, ir jos vardu buvo gaunama kores­pondencija; arba buvo susitariama su kuriuo nors asmeniu, pav., universiteto profesorium, turinčiu teisę be cenzūros gauti iš užsienio knygų, arba tarnaujančiu tokiose įstaigose, kurios turėjo teisės viską gauti (pav., universitetai), ir jų adresais buvo išsirašomi laikraščiai. Tačiau visi tie būdai daug kam nebuvo prieinami ir toks siuntimo ke­lias žymiai subrangindavo pačias knygas ir visai nepavojingas ir prieinamas buvo tik giliau Ru­suose gyvenantiems inteligentams. Lietuvos liau­dis turėjo tenkintis paprastais keliais, paprastais knygnešiais. Šie keliai, kad ir buvo pavojingesni, bet užtat pigesni ir labiau prieinami.

Pirmieji tuoj po spaudos uždraudimo šios rūšies knygnešių darbai buvo palaidi - kiekvienas platintojas pats turėjo surasti kelią knygoms ir rasti joms pirkėjų. Pirkėjui taip pat tekdavo pačiam knygnešio ieškoti. Tačiau darbui plečian­tis ilgainiui susidarė ir įvairios platesnės orga­nizacijos, kurios vien tik knygų platinimu ver­tėsi; bet drauge didėjo ir savarankių neorgani­zuotų knygų platintojų skaičius, ir į laikotarpio pabaigą nebuvo jau tokio miestelio ar bažnyt­kaimio be savų knygų pardavinėtojų, kurie greta rožančių ir šventųjų paveikslėlių slaptomis par­duodavo knygas, neretai net su vietos policijos žinia, žinoma, policija už tylėjimą ėmė nuolatinį mokestį. Kada pats platinimas pasidarė masinis, policijai nieko kito neliko, kaip užmerkti akis ir nežiūrėti į tuos žmones, kurie šiaip būdami ra­mūs piliečiai, vien škaplierių ir knygų pardavi­nėjimu gyveną, ir valstybei neatrodė pavojingi. Tačiau šie ir sugriovė visą draudimą.

Policija ypatingu uolumu ieškojo tų, kas šiems škaplierininkams atgabendavo knygų, ieškojo tų organizacijų, iš kurių eidavęs pats judėjimas.

 

        Ištrauka iš: Vaclovas Biržiška. Kaip buvo uždrausta ir atkovota lietuvių spauda       (prieinamai atpasakotas draudžiamasis laikas), Kaunas, 1929