Tėvas nerūkė, nevartojo alko­holinių gėrimų, net žaisdamas nelošė kortomis. Niekad negirdė­jau keikiantis nei garsiau baran­tis, nemačiau perpykuslo.

Spaudos draudimą panaiki­nus, kaip netinkantis katorgos darbams, buvo paleistas Į lais­vę, tačiau ir laisvėje nebegalėjo dirbti sunkaus darbo, todėl tę­sė ..knygnešystę". Tai nebebu­vo pavojinga ir nebereikėjo pereidinėti rubežių į Prūsiją. Knygas jau spausdino ir Lietu­voje, bet jų gauti tėvas keliau­davo pėsčias į Plungę, Telšius ir net į Šiaulius pas knygų ir kalendorių leidėją Jakavičių. Be elementorių, kalendorių, mal­daknygių, mokyklinių ir rašti­nės reikmenų, prisipirkdavo dar paveikslų, paveikslėlių ir kitų smulkių pre­kių: siūlų, adatų, sagų, segių, rožančių, medalikėllų ir kitų smulkių dalykėlių, gaudamas juos su nuolaida.

Sekmadieniais švenčių ir jomarkų dienomis kartu su mama prekiaudavo miestelyje prie turgaus aikštės ir šventoriaus, prieš Laisvės statulą įsigytame kioskelyje, vadinamame „.būda". Paprastomis dienomis, prisikrovęs tų prekių krepšius, išeidavęs į kaimą, siūlydamas jas kaimo gyventojams.

Turbūt nelabai sekėsi tėvui su šia prekyba, nes namuose nuolat buvo nepriteklius, kartais ir pusbadis. Motina namuose augino valkus, dirbo rožančius ir eidavo pas turtingesnius miestelėnus patarnauti: tvarkyti kambarius, skalbti baltinius ir kitu darbus dirbti.

Mes paaugę žiemomis eidavome į mokyklą, vasaromis pas ūkininkus: seserys — auklėmis, aš — piemenauti. Kad būtų mums lengviau, dažniausiai mus atiduodavo kaime gyvenantiems ūkininkams giminėms už mažesnę algą. Tėvai labai troško, kad vaikai galėtų kuo daugiau pasimokyti, nors pradžios mokyklą baigti, o paskui gal Ir daugiau.  Dažnai kartodavo: „Kad tik vaikai  neliktų akli". Aš pats svajojau būti gydytoju, bet stalininė ranka mane įkišo į Vorkutos lagerius......

 

Iš Petronėlės Vilkaitės-Vaičkienės prisiminimų apie dėdę Juozą Grušį

Dėdės Juozo atneštos knygos būdavo labai įvairios, bet mums, vaikams, daugiausia buvo žino­mi „elementoriai", iš kurių vi­sus mokė skaityti ir rašyti. Elementorius vos ne atmintinai iš­mokę, pereidavome prie malda­knygių ir kitų knygų knygelių. Taip aš ir visi mano broliai bei seserys (o iš viso buvome 14 vaikų), bei visos plačios apylin­kės valkai išmokome skaityti ir rašyti iš dėdės Juozo parūpintų lietuviškų knygų.

Suaugusiųjų dėmesys lietuviš­kai spaudai irgi buvo labai di­delis. Jie pavieniui, o neraštin­gieji dažniausiai būreliais rinkda­vosi pas mokančiuosius rašto, dažnai ir dėdei Juozui dalyvaujant, skaitydavo jo atneštas kny­gas, laikraščius („Aušrą", „Var­pą“), įvairius kalendorius, dalydavosi įspūdžiais. Kai pra­mokau skaityti, man irgi tekda­vo garsiai skaityti visiems susi­rinkusiems. Kai kurie laikraščiai  ir knygos būdavo parašyti vo­kiečių raidėmis, bet žodžiai bū­davo lietuviški. Juos perskai­tyti retas kaimietis temokėjo, o mes, valkai, nesunkiai perpratom ir išmokom. Visus paaug­lius mokydavo iš nedidelių kny­gučių tikėjimo tiesų. Tos kny­gutės vadinosi katekizmai. Kai išmokdavome, kunigas egzami­nuodavo ir tada eidavome prie pirmos komunijos.

            Motina, tėvas ir visos para­pijos žmonės melsdavosi iš knyg­nešio dėdės Juozo atneštų mal­daknygių. Ypač didelį įspūdį man paliko „Dievo malonės šal­tinis", didžiulė maldaknygė, gra­žiu ornamentuotu odos įrišimu, auksiniais kraštais, kauliniais, misingiu ar variu apkaustytais viršeliais, kurie dar buvo suse­gami.

Labai gerai atsimenu vieną įvykį, gal kad ir man pačiai te­ko būti jo dalyve. Vieną vasaros vidurdienį pa­matėme dėdę Juozą nepaprastai greitai atbėgantį į mūsų sodybą, o gerokai toliau jį vijosi du žandarai, rėkdami stoti ir retkarčiais iššaudami. Dėdė, įpuolęs į mūsų namo priemenę, užtrenkė duris iš vidaus ir mums pasakęs, kad žandarų greit neįleistumėm, pats nelauk­damas per kitą priemenę išbė­go per kitas duris į priešingą namo pusę ir per sodą, lauką nukūrė į netoli esantį mišką.

Žandarai, pripuolę prie durų, negalėdami jų atidaryti, keikda­miesi rusiškai, daužė kumščiais ir pečiais jas, šaukdami esan­tiems viduje, kad atidarytumėm. Namuose buvome tik valkai, nes vyresnieji buvo laukuose prie darbų. Vyriausias iš mūsų buvo brolis Rokas (apie 18 metų), man buvo 13 metų, o kiti — mažesni. Mes durų neatidarėme, ir žandarai, jas išlaužę, puolė prie mudviejų su Roku, griebė net purtydami reikalauti, kad pa­sakytume, kur pasislėpė „šmukulninkas". Broliui kelis kartus kirto su ranka per veidą. Bro­lis galų gale pasakė, kad nepa­žįstamas žmogus, įbėgęs per vie­ną priemenę, per kitą išbėgo į sodą. Žandarai, matyt, nepatikė­jo ir piktai rėkaudami bei keik­damiesi iškrėtė visus namų pa­šalius.

            Paskui susirinkę suaugusieji ir įvykį stebėję kaimynai džiū­gavo, kad jų knygnešys nepa­kliuvo ir stebėjosi, kaip jis ga­lėjęs taip greitai bėgti su dviem nemažais ryšuliais, taip juos brangindamas, kad ir vejamas jų nenumetęs.

 

                                                Iš:  „Kibirkštis“, 1989.10. 31