J. BILIŪNAS CARO ŽANDARŲ AKIMIS

A.Tyla

Susipažįstant su Kauno gubernijos žandarų valdybos XIX a. pabaigos — XXa. pradžios fondo bylomis, teko užtikti keletą iki šiol nežinomų literatūros istorijai bei visuomeninio judėjimo tyrinėtojams reikšmingų duomenų apie rašytoją Joną Biliūną, XXa. pradžioje gyvenusį Šiau­liuose ir Panevėžyje. Šiuo atžvilgiu įdo­mios yra Kauno gubernijos žandarų val­dybos viršininko susirašinėjimuose su Po­licijos departamentu ir Žandarmerijos korpuso vadu pateiktos žinios apie J. Biliūno antivyriausybinę veiklą, jo ryšius su carizmui nepatikimais asmenimis bei jo se­kimą.

1902 m. spalio mėn. Panevėžyje ant iš­kabinto caro manifesto apie didžiosios kunigaikštytės vedybas su Graikijos karalai­čiu žandarai surado priklijuotą spausdinto­mis raidėmis nepagarbų caro titulų perfrazavimą: „Rimbo pagalba mes, Nika-miluška, Visos Rusijos despotas ir plėšikas, Len­kijos tironas ir engėjas, Suomijos inkvizi­torius ir priesaikos laužytojas ir kt. ir kt."  Be to, spalio 17 d. prie kai kurių čia sto­vėjusio pulko karininkų butų buvo primė­tyta paveikslėlių, vaizduojančių begriūvan­čią  Rusijos patvaldystę.  Kas  išplatino tą anticarinę nusikalstamą literatūrą,  žanda­rams nepavyko konkrečiai nustatyti.

Į akis jiems krito J. Biliūnas: „...Spėjama, — rašo   Kauno gubernijos žandarų valdybos   viršininkas    Policijos    departamentui, — kad kaltininku galėtų būti šią vasarą Pa­nevėžyje  apsigyvenęs  buvęs Tartu  (Jurjevo) universiteto studentas Jonas Biliūnas, s. Juozo, kuris dėi Kuršo gubernijoje buvusių  įvykių  (turima  galvoje  Liepojos gimnazistų pogrindinę veiklą, kurioje dalyvavo ir J. Biliūnas — A. T.) buvo kre­čiamas, be to, gyvendamas Šiauliuose sukėlė įtarimą ryšių palaikymu su kaltina­mu. .. Janulaičiu  (Augustinu — A. T.) ir draugyste su panašiais asmenimis.

Todėl  jis buvo neviešai sekamas.  Sekimas nesiliovė   ir   jam   persikėlus  į   Panevėžį.  Be kitko buvo pastebėta, kad jis per Janulaičio seserį Juliją Janulaitytę, gyvenančia   Panevėžyje,   gauna  iš  užsienio  pasitraukusio Janulaičio laiškus. Taigi  (Jonas  Biliūnas — A. T.) visiškai abejotino patikimumo asmenybė, nors jis elgiasi labai  atsargiai.

Biliūnas Panevėžyje taip pat palaikė glaudžius ryšius su šiuo metu kai kur   išvykusiu Zarasų apskrities,  Aknystos valsčiaus (dabar Latvijoje — A. T.) valstiečiu  dailininku K. Nitu, kuris, kiek ži­noma ....   prašė  vaistinės  mokinį   Leizorę Gorbuzenką  padaryti  Biliūnui  hegtografą, bet Gorbuzenka nesutiko, todėl ir nežinoma ar kas nors kitas padirbo Biliūnui hegtografą ir ar jis jį turėjo. Matyt, kad paminėtas Biliūnas pagal požymius ir kitus duomenis, yra tas pats buvęs studentas — lietuvis ...  (kuris   prieš   keletą   savaičių buvo atvykęs iš Panevėžio į Šiaulių apskritį ir susirinkime rodė hegtografuotą nusikalstamo turinio paveikslą”.

Toliau žandaras samprotauja: „Nors Biliūnas ir įtariamas, bet kadangi jis, matyt, yra vie­nas iš Šiaulių apskrities litvomanų grupės veikėjų, kuriuos dabar seka agentūra (žan­darų — A. T.), tai šiuo metu bet kokie veiksmai vieno Biliūno atžvilgiu gali grei­tai pakenkti minėtos grupės sekimo sėkmei". . .

(...) Iš šio pranešimo aiškiai matyti, kad rašytojas buvo nuolatos sekamas kaip nepatikimas ir caro  valdžiai pavojingas asmuo.

                                                                        Iš: “Pergalė”, 1965 Nr.10