"Varpo" leidimo pradžia sutapo su Jono Gaidamavičiaus studijų pa­baiga Varšuvos universitete. Aktyviai redagavęs pirmuosius penkis "Varpo" numerius, šį darbą turėjo perleisti savo artimiausiam pagalbininkui ir idėjos bičiuliui Vincui Kudirkai, o pats pra­dėjo rengtis darbui pagal universitete įgytą specialybę. Jaunas gydytojas Jonas Gaidamavičius iškart ryšių su "Varpu" nenutraukė. Dalyvavo jis ir antrajame varpininkų suvažiavime, kuris vyko 1889 m. vasarą Baltrušiuo­se (Barzdų vlsč., Šakių aps.) ūkininko Juozo Lozoraičio sodyboje. Be Jono Gaidamavičiaus, šiame varpininkų susirinkime dar dalyvavo Vincas Kudirka, Martynas Jankus, Motiejus Lozoraitis, Kazys Grinius, Stasys Ma­tulaitis ir kiti varpininkai Šiame su­važiavime varpininkai nutarė leisti ir lietuvišką laikraštį „Ūkininkas“,  skirtą kaimo žmonėms. Atsisveikin­damas su "Varpo" redagavimu, Jonas Gaidamavičius Baltrušiuose pasakė karštą kalbą ir savo bendraminčius kvietė į valstybės atkūrimą tardamas: "Vyrai, ar mums aišku, kokį galutinį tikslą turime, dirbdami savo darbą?  Juk mes siekiame savojo valstybinio gyvenimo... " (J.Būtėnas, "Vincas Kudirka", p. 84).

1990 metų vasarą vaikščio­dami po Alantą (Molėtų raj.), su šios parapijos klebonu kun. Jonu Balčiūnu užsukame ir į skoningai tvarkomas kapinaites. Dėmesį patraukia naujai pastaty­tas koplytstulpis, kurį kun. Jonas Balčiūnas ir norėjo parodyti. Ir netikėta staigmena. Stovime prie pirmojo "Varpo" redaktoriaus Jo­no Gaidamavičiaus kapo. Jis čia nepamirštas. Koplytstulpyje iškalti žodžiai: "Tai skambink, "Varpe", tegul gaudimas tavo išilgai, skersai eina per Lietuvą. V.Kudirka". Kiek žemiau skaitome: "Varpo" steigė­jas Jonas Gaidys-Gaidamavičius (1860-1911)". Kitoje koplyts­tulpio pusėje įrašyta: "Čia ilsisi karštas lietuvis, su Vincu Kudirka 1889 m. leidęs "Varpą", budinęs pavergtą Lietuvą. Gimęs Kaniū­kuose, mokęsis Varšuvoje, dirbęs Turkestane, ten praradęs sveikatą. Rašytojas ir karo gydytojas. Atgu­lė šiame kalnelyje".

 

Viešėdamas Alantoje, su gerb. kunigo Jono Balčiūno leidimu iš­tisą savaitę mušiausi po gausų šios parapijos rankraštyną. Suradau ir ilgamečio parapijos klebono kun. Kazimiero Girniaus (1925-1996) - filosofo Juozo Girniaus jau­nesniojo brolio rašinį apie Joną Gaidamavičių. Iš to rankraščio mieliems skaitytojams ir norisi šį tą paviešinti:

"Jonas Gaidamavtčius-Gaidys — pirmasis išsimokslinęs aluntiš­kis. (...). Tikroji jo pavardė Gaidys. Taip jis ir metrikuose rašomas. Tačiau vėliau gimusius vaikus jo tėvas krikštijant jau užrašė Gai­damavičiais. Taip pavardę rašėsi ir Jonas (...). Pašlijus sveikatai, 1901 m. jis atvyko į Aluntą ir čia iš pensijos ir privačios gydytojo praktikos gyveno. Iš neturtingesniųįų už gydymą neimdavo ir mokesčio. Buvo labai paprastas. Dažnai dėvėdavo paprastą sermė­gą, bet nebuvo girtuoklis. Žmonės apie jį atsiliepia šiltai. Šventėmis užsidėdavo generolo uniformą, prisisegdavo kardą.

Savo gyvenimu jis kiek pri­mena Strazdelį. Mėgo juokus. Turėjo priežodį: "Ach tu gyva tyte (žaislas) ", o kartu išeidavo "gy­vatyte".

            Norėtųsi ištaisyti J.Būtėno klaidą Gaidamavičių nurašant iš gyvenimo, padarant alkoholiku. (Medžiaga apie J.Gaidamavičių enciklopedijose parengta pagal J.Būtėnų - B. A.) Ar tikra, kad jis iš visuomeninio gyvenimo pasi­traukė dėl alkoholizmo? Tai labai abejotina. Gaidamavičius buvo karštas ir impulsyvus žmogus. Tarp varpininkų yra buvę nesuta­rimų. Visi kiti buvo suvalkiečiai, o jis vienas aukštaitis. Galimas dalykas, kad jis nuo visuomenės veiklos pasitraukė ne dėl alko­holio, bet dėl asmeninių motyvų. Ar jis Turkmėnijoje jau buvo alkoholikas ir dėl to metė darbą, neturiu jokių žinių,  bet yra tikra, kad turėjo silpną sveikatą ir mirė nuo širdies paralyžiaus (kaip įra­šyta mirimo knygose), turėdamas 51 metus.

Kad jis nebuvo alkoholikas,  liudija dar jį pažinoję Aluntos gyventojai. 1911 m ren­kant Aluntos kooperatyvo pirmi­ninką, jis buvo įrašytas antruoju kandidatu. Jeigu būtų alkoholikas, į tokias pareigas žmonės tikrai būtų net nesiūlę.

Gyvendamas Aluntoje, Gaida­mavičius dirbo ir kultūrinį darbą. Duodavo žmonėms lietuviškų kny­gelių. Suorganizavo garsią Kazlų kaimo kapelą. Grieždavo ne tik Aluntoje, bet ir jos apylinkėse. Šio­je kapeloje buvo garsus muzikantas Antanas Pagalys, tikras Gaidžio pusbrolis. Tas Pagalys, būdamas aklas, iš klausos galėdavęs pa­griežti net operas, pvz., "Karmen ". Gaidamavičius griežė kontrabosu. Ta muzikos kapela dar ilgai gyvavo ir Gaidamavičiui mirus.

Gaidamavičius buvo paprastas žmogus ir stengdavosi skriau­džiamus užstoti. Alfonsas Sližys savo atsiminimuose užrašė tokį atsitikimą. 1905 m. revoliucinės nuotaikos stipriai pasireiškė ir Aluntoje. Čia buvo išplėštas mo­nopolis, nuginkluotas uriadnikas. Valdžiai neramumus nuslopinus, atvyko iš Ukmergės komisija ieškoti kaltininkų į Aluntą. Gai­damavičius apie tai sužinojęs, užsivelka generolo uniformą, prisisega užsitarnautus medalius, kardą  ir pasitinka atvykusius. Tie jį pagarbiai sveikina: "vaše veličestvo". J.Gaidamavičius juos maloniai nuteikia, kad čia nieko rimta nebuvę, nes čia jis gyvena ir viską žino. Jei kas būtų rimčiau, pats būtų pranešęs. Nukaitino vietinius valdininkėlius bereika­lingais skundais, ir tie nuraminti  išvažiavo."

Iš čia pacituotos kun. Kazimiero Girniaus surinktos kraštotyrinės me­džiagos apie Joną Gaidamavičių jau galima daryti išva­dą, kad nors Jonas Gaidamavičius ir ne visas jėgas ati­davė savo tautos žadinimui, kaip padarė dr.Vincas Kudirka, bet iki mirties jis liko iš­tikimas tautos lais­vės idėjai, mylėjo Aukštaitijos kaimo žmones ir kiek iš­galėdamas stengėsi jiems padėti.

            Naujam gyveni­mui prisikėlusioje Lietuvoje Jono Gaidžio-Gaidamavičiaus pavardė turėtų būti sugrą­žinta į mūsų tautos kultūros istoriją ir įrašyta greta tų, su kuriais jis dirbo leisdamas ir redaguodamas "Varpą". Tuo labiau kad ir dr. Vincą Kudirką į lietuviškumo kelią iš dalies atvedė ne kas kitas, bet Varšuvos universiteto Medi­cinos fakulteto studentas Jonas Gaidamavičius.

 

Sutrumpinta iš straipsnio „Ne Kudirka „Varpą“ leisti sumanė...“,

                                    „Gilija“ (Klaipėda), 2003 Nr.38 ir 39