Vieną kartą policija, sužino­jusi, kur mokomi vaikai, važia­vo daraktoriaus suimti. Pirmiau­sia užvažiavo į Luobikio na­mus. Neradę leidosi į mokyk­lą. Vežėjas tyčia klaidžiojo su policija po kaimus, kad „kalti­ninkas" galėtų pabėgti. Iš tie­sų, žmona atbėgusi įspėjo vy­rą, ir šis, paleidęs vaikus, ra­miai kieme kapojo malkas. Policija, neradusi vaikų, pasiklausinėjo,   pasidairė  ir  išvažiavo. Teko ne kartą lįsti pro dū­minės pirkios platų kaminą ir slėptis ant stogo arba tūnoti ka­mine.

Vėliau Jonas Luobikis vaikus mokė Aukštaitijoje, Klevinėje, Kaltūniškėse ir kituose kaimuo­se, už ką buvo nuolat perse­kiojamas policijos, namuose da­romos kratos. Iš tų laikų mo­kinių žymiais  žmonėmis tapo Grigaitis Juozas,  kun. Kazys Ma­tulaitis, kun. Vincas Kurtinaitis ir kiti.

Mokydamas vaikus ir nuolat jausdamas  lietuviškų knygų trūkumą, suprasdamas jų ver­tę, Jonas Luobikis nuo 1885 metų įsitraukė į lietuviškų kny­gų gabenimą ir platinimą. Ta­po plačiai žinomu knygnešiu. Jo pavardė Nepriklausomoje Lietuvoje buvo įtraukta į 100 žymiausių knygnešių sąrašą len­toje, buvusioje Kauno Karo muziejuje.

Ir štai 1941 m. birželio 15 d. iš Kalvarijos 76 metų sene­lį Joną Luobikį kartu su mokyto­jos dukters O. Stasiulevičienės šeima veža į svetimą ir toli­mą   šalį. Vagonuose tvanku, ankšta, tamsu. Senelis linksmina visus, kelia vežamųjų dvasią, juokauja, pataria nenusiminti. Jis tiki, kad visi tikrai sugrįš namo, kitaip būti negali. Juk jis pir­mą kartą buvo caro žandarų areštuotas 1887 m. ir kalinamas Kalvarijos, Marijampolės kalė­jimuose. 1899 m. sėdėjo Petra­pilio kalėjime „Kresty". Tada jj įskundė Sasnavos mokyto­jas Marma, liudijo siuvėjas Skrinskis, kad senelis platina lietuviškas knygas, o kratos me­tu uždraustų knygų rado na­muose. Tais pačiais metais buvo ištremtas į Sibirą 2 metams. At­važiavo pas jį ir žmona Mari­jona Luobikienė su ryšulėliu rankoje. Grįžo jau su mažu vaikeliu. 1906 metais vėl areštuoja­mas už revoliucinę veiklą ir metus kalinamas Kalvarijos ka­lėjime.

 Taigi ir paskutinis trėmi­mas nelabai senelį gąsdino, tik kad metai ne tie ir sveikata ne ta. Važiuojant per Kazlų Rūdą, kur gyveno jo sesuo, senelis pasakė „Sudiev, sesele, trečią kartą mane į Rusiją veža, dabar tai  jau  negrįšiu".   Ir  uždainavo:

Sudiev, Lietuva, man linksma buvo

Gyvent tavoj šalelėj,

Širdy man skaudu ir graudu,

Svetimon važiuojant.

        Ar esate pastabūs skaitytojai?

1. Kiek kartų buvo tremtas Jonas Luobikis?

2. Iš kurios tremties jis nebegrįžo?

3. Už ką gentainiai dėkojo  Marijampolės teatro aktoriams? Beje, tai kelionei į Sibirą tąsyk vadovavo režisierius Gediminas Sederevičius.

 4. Raskite, kokie kiti Sasnavos knygnešiai pagerbti tuo paminklu?

ŽODIS KNYGNEŠIUI

 

Buvo toks lietuvis

—  Jonas Luobikis.

Jį valdžios trėmė tris kartus ir   tris   kartus   jisai praėjo kryžiaus kančią.

Beje, juk teisiamų po tris kartus — tai nemažai:

už niekšingumą, vagystes, sadizmą, žmogžudystę, o Joną teisė už tėvynės meilę.

Pirmąkart už   tai, kad buvo knygnešys.

Atplėštą nuo šeimos — į Sibirą.

Paliko įsmeigti į kelią graudūs žvilgsniai, paliko žemė vyturių dainoj, prisikėlimo giesmės, aleliuja

o skausmo geluonie, tu kiaurai persmelkiantis kūną — į širdį — kalavijas!

Ir paskutiniam žvilgsny — viskas pamatyta, įrašyta,

į nematomąją knygą, kur jau nieko neišbrauksi — nei ašaros, anei skaudžios minties —

net per visą savo amžių — tu  klausi  nuolatos — ar  bepasimatysime,  brangieji?

Retežiai kojas kruvinai nutrynė, kada tu  pasibaigsi,   Rusija — to  Sibiro  nė nematyt.

Išvargę, alkani tas pakeles mirtim paženklino, žinodami, kad amžinos ramybės

niekas čia nepalinkės.

Svirtie, kai suklinki tu gerve, praskrodi  širdį, tolį — tik skausmo vienuma

kasdien betiesia tiltą į tenai...

—   Joneli, kaip tu ten, ką valgęs ir ką gėręs?

Čia springsta mums kiekvienas kąsnis,

kad jis tavęs pasiekt negali,

kad   išbadėjęs     ir   ligotas

vien mintį mums atsiust gali.

Atlaikė Jonas Sibiro vargus

ir grįžo Lietuvon.

Čia, plakus pažangai širdis,

sutiko — devyni šimtai penktųjų revoliuciją —

Ir vėl tu Luobiki, nerimsti, duonelės tundros nori vėl pakrimsti?

Vėl kėsiniesi į carizmą,

drumsti imperijos ramybę.

Tau cypės per mažai,

tave nuo meilės Lietuvai

galutinai išgydys Sibiras.

Už ką — kad laisvę myliu ar tėvynę? Ir vėl nepasiduoda Jonas.

Jis jaučia — ryžtas didelis suskaldo kalnus, mirtį nugali.

Vilties sparnai parneš ir jį,  ir meilę jo vėl į gimtinę.

Ir iš tiesų, atlaikė antrą tremtį Jonas. Sugrįžo vėlei sėt rugių,

kurių daigelis rausvas kvepėjo duona ant arimų.

O keturiasdešimt pirmaisiais vėlei jį suranda.

Nemanyk ramiai sau dirbti — darbeliai tavo bylose sugulę,

net  du  kartus  jei  rytuose  buvai, tai ne už dyką,

matyt, kad pavojingas tu esi ir nusilenkt nenori valdžiai,

matyt, jinai tau nepatinka, geriau, kai prieš galybę nesimaišysi tu po koįom —

šį kartą su šeima.

Bet aš visai nekaltas — bando aiškint Jonas...

O, nelabai svarbul Nepatinki ir viskas

tava istorija mums nešvari.

O kas ištvert galėtų trečią ištrėmimą? Kai kūnas jau pavargęs ir dvasia,

kai nebėra jėgų pakelt sunkumams.

Kelionė gyvuliniuose vagonuos

be oro, be vandens —

jau amžius nebe tas

ištverti badą, šaltį, sunkų darbą.

Nelinko Jonas gluosnio šakomis — kaip ąžuolas palūžo.

Nebesulaukė jo namai,

nors vartai rytmečiais sutiko saulę,

atsidaryt norėdami — sugrįžus,

suolai gonkelyje norėjo pasodinti,

kad pailsėtum po ilgos kelionės,

kad pasidžiaugtum oru tėviškės, klevais.

Bet žemėn įšalo kauleliai atgulė — Kančia — erškėtis —

laša kraujas, tėvyne, ant tavų žaizdų,

o Viešpatie, kas be tavęs išgirstų vargingus atdūsius visus...

O Lietuva, jei tu pamirši šventą kančią,

tai būsi neverta ir prisikelti.

O kryžius prašo nebyliai papuošti gėlėmis,

pakelt kepurę — kaip kadaise —

o mintį dar aukščiau

už Sasnavos bažnyčios bokštą.

                                                Aldona GABALIENĖ

                                                Knygnešių krivulė No 4, („Šviesa“, VPU, 1989.12.21)