Dabar užvis didžiausio skau­smo genamas, J.A. Vištelis bėgo Argentinon. Čia susirgo psichine liga.

Šio pasiryžėlio, šviestino, ieškojusio Lietuvai šviesos, aptemo sąmonė, ir jis, tartum nugrimzdęs į bedugnę, dar ilgus metus kentėjo prome­tėjiškas kančias. Jo mirties data paduodama įvairiai: 1902 m., 1912 m., 1916 m. J. Tumo-Vaižganto surinkto­mis žiniomis žmona sugrįžusi vėl į Poznanės kraštą. Išli­kęs vienas Vištelių sūnus, ku­ris išėjęs inžinieriaus mokslus ir   pasilikęs   kažkur   Belgijoj.

 

                                       JONAS STOSKELIŪNAS     Iš: “Aušra” (Seinai), 1983 No 1

 

 

 

            Visa, ką tik Jonas Andrius Vištelis - Lietuvis daręs, daręs tuo vienu tikslu — išaugštinti lietuvių kalbą. Apie Jono nuomo­nes mes tepatiriame iš jo paties raštų „Lietuviškajam Balsui", Šliūpo pakartotų minėtoje knygoje. Šių Vištelio raštų turinys tiek sudarkytas ir Šliūpo ne­perredaguotas, jog tenka visa tai griežtai perstili­zuoti ir taip nubraukti autoriaus žymes. Drįstame tai padaryti dėl to, kad šitie raštai literatūrai yra be vertės ir tiek teturi reikšmės, kiek ten yra autoriaus galvojimų. Kas kita „Vitolorauda": su ja ir apsiei­sime kitaip.

„Ar lietuvių kalba negraži ir ne bagota?   Ji sulygsta su gražiausiomis ir bagočiausiomis svieto kalbomis, o aš ją randu gražių gražiausią, bagočiausią ir senų seniausią už visas kalbas. Girdėjau aš pasakojantį seną lietuvninką, jog Viešpats  Dievas pirmiem tėvam, t. e. Adomui ir Jevai, Rojuje lietuviš­kąją kalbą buvęs davęs ir iki pastatant Babilonijos bokštą visi žmonės lietuviškai kalbėję.   Bet tiems, kurie pasikėlę į puikybę, norėję dangų pasiekti, Die­vas sumaišęs jų kalbas, o neišdidusiems palikęs se­nąją, t. e. lietuviškąją kalbą.  Taigi neabejotina, ir vėlek susimils Viešpats Dievas ant neišdidusių (pakarnių) lietuvninkų ir juos su jų kalba kada nors išaugštins. Tikėkimės" ...

 

„Senas lietuvis", tai, žinoma, jis pats, Vištelis. „Progalyje" (epiloge) „Vitoloraudoje" tai jis patvir­tina „svieto mokslinčiais": T. Narbuto „Dzieje Starožytne Narodu Litewskiego" II, 463  ir Kotzebue: „Preussens ältere Geschichte" I, 238.

„Pirmuosius žmones padavimai veda šiltesnėj kitąsyk šiaurėj, kur taip jau, pagal Bibliją, žemiškas Rojus gulėjo... Atlantis, užtvinta sala, kur pirmieji žmonės gyvenę, guli šiaurėje Europos... Borusai (Prūsai) yra Borėjai, taip pat lyg kad žmogystės gimties tėvai... Tai ne išmislas buvo ano senelio, kurs pasakojo apie lietuviškąją kalbą ir jos kilimą iš Rojaus. Tai visai lietuviškai giminei (ne vieniems Prūsams) garbė būti vyresniaisiais Rojaus gyvento­jais". ...

Vištelio parodytieji „mokslinčiai" tačiau yra pasisakę kitaip. Girdi, jiems miela būtų palaikyti Prūsus toj augštoj garbėj, jeigu etimologiniai visa to išvadžiojimai būtų tvirčiau pagrįsti. Vištelis su jais nesutinka. Girdi, gerai išmokus lietuviškai, esą ga­lima rasti labai tvirtų įrodymų lietuvių žodžiuose, kurie Rojuje yra pirmuosius savo virbėjimus įgiję.

(..........)

(Tokie kaip Vištelis tikėjosi)  tokiuo būdu rimtai pakelsią lietuvių tautos garbę sa­vųjų ir ypač svetimųjų akyse.

Pirmieji mūsų mokslavyriai aiškiai stigo mokslinio ištesėjimo; buvo bemoksliai ar bent ne toje srityje specializavęsi. Vis dėlto graudu mums matyti šias pirmąsias jų pastangas „išaugštinti" lietuvių kalbą, o per ją ir visą lietuvių tautą. Į ben­drąjį žmonijos žinyną jie, berods, nieko nėra įdėję; užtat bemokslių savo tautiečių dvasią buvo labai pakėlę. Ypač, kad tai jie papildinėjo kitais rimtais raštais mokslo, publicistikos ir dailės srityje, kurie jau tikrai darė jiems garbės.

Mūs romantikų „lingvistika" žymiai pasuko mūsų inteligentijos krypsnį, tą, kurį ir dabar tebe­jaučiame. Vilniaus universiteto gadynėje visi sirgte sirgo manija tyrinėti istoriją. Tais laikais kas inteligentas, buvo istorininkas. Per pusę šimto metų tai pasikeitė manija kalbą tyrinėti, jos rašybą siste­minti. Ir dabar kas inteligentas: gydytojas, vete­rinaras, agronomas, teisininkas, visi — kalbininkai ir naujų rašymo sistemų sudarytojai. Staseliai, Saurusaičiai, Jonušai, Miglovaros, Vydūnai, Jak­štai, Jurkūnai, — visi jie nepermaldaujami savo ty­rinėjimo rezultatų fanatikai, su kuriais gana sunku kovoti kalbininkams specialistams, neprisileidžiant jų „reformų".

Savo „Rojaus kalbos" prasimanymą Vištelis buvo patylomis pasiskolinęs iš prof. Haase's vokiš­ko 1799 metais išleistojo veikalo: „Prūsų, kaip gin­taro žemės, tiesa skaitytis senovės rojumi ir žmo­nijos pratėviške. Iš biblijos, graikų ir lotynų rašytojų"... Königsberg. ( A. Janulaičio cituojama). Plagiatas padarytas, dar „Vitoloraudą" verčiant; pakartotas po dešimties metų publicistikoje ir ne­užmirštas dar po dešimties metų. Vis tai savo nuo­pelnams padidinti.

Visa to Višteliui nebuvo reikalinga, kaip ir ki­tiems mūsų rašytojams.  Jis buvo nemenkiausias poetas, kaip pamatysime; dovanojo mums epokinį veikalą — lietuviškąją epopėją, surašytą Krašev­skio. Visa to sočiai gana, kad lietuvių literatūros istorijoje būtų jam pavesta vietelė. Ligūstą pasi­ilgimą tautiškųjų dalykų Višteliui buvo įvaręs tas pats faktoris, kaip ir Adomui Mickevičiui, tremtiniui iš savo krašto. Negalėdamas pats grįžti, A. M. davė mums „Poną Tadą", o Vištelis — lietuviškos kal­bos augštinimą.

Dar graudžiau matyti tremtinio Vištelio  susikondensavusi   tautinė   dvasia; tas lietuviškasis patriotizmas, prieš kurį turi kepurę nusiimti, nors jis kartais ir juokingai pasireikštų.

„Aš gaivinu lietuvio dvasią, pradedant nuo ma­žens, t. y. jau apie 40 metų. Kibirkštėlę tos meilės gavau iš a. a. savo tėvų, dalimi iš nepažįstamo ke­leivio; daugiausia gi atsigavau savo tautos dvasia po  1864 metų, atvažiavęs į Paryžių. Ten lenkai mane buvo beužrašą lenku, aš priešinaus; sakiaus esąs lietuvis, ne lenkas. Vienas grovas prispyręs, bent 20 kartų vis klausė, begu tik aš ne lenkas. Aš atsa­kydavau — ne, ir jį patį paklausiau, begu tik jis ne lietuvis.   Atsakė — ne.   Aš patvirtinu, jog būda­mas lietuvis, negaliu būti lenkas".

Ir visi Vištelio troškimai buvo, kad visi tokie pat, kaip jis, būtume Ir dirbtume iš viena.  Galime, sako, šiame tame dalyke nesutikti   savo idėjose ir tiksluose, bet dėl to skirstytis neleistina;  negalima skyrium klaidžioti ypač tiems, kurie už savo tėvy­nę ir tautą sielojasi ir šiaip  ar taip jai darbuojasi, plėšdami ją iš pragaro  tamsybės nasrų į dienos šviesą.  Tik skauda, kad tie mūsų darbininkai neturčiai; negerai, kad Lietuva neturi pasiturinčių sū­nų, kurie galėtų veltui jai dirbti. Taip atsitiko, mū­sų bajorams pametus savo tėvų kalbą ir pasisavinus svetimą.  Taip pat Rymui su nauja tikyba atgabe­nus mums ir naujų kalbų.

Kiek uždarbio  randa  mūsų  artojas   tėvynės laukuose? Dirbdamas tėvynei,  savo broliams, gali pelnytis garbės, tik ne naudos.  Viens tau atlygini­mas bus — nemirštama atmintis ir dvasinė garbė, kurią paveldės vaikų vaikai,   kartų  kartos,  tavo kūno ir kraujo sūnūs; žinoma, jei lietuvių tauta te­sės išlikti nepranykusi.  Aš nuo to laiko, kaip pra­dėjau tėvyne ir tauta sielotis ir karštai ją mylėti, susilaukiau sumažėjimo, ne padidėjimo materialės naudos; užtat  dvasia esu  nurimęs,   nes jaučiuos savo padėčiai davęs, kas reikia, didelę skolą atida­vęs savo sentėvių dvasioms, drauge tėvynei ir tau­tai.   Aš ir toliau noriu dirbti tautai ir mūsų tėvų garbei; norėčiau ir savo turtelį bent kiek padidinti, kad galėčiau vis daugiau šelpti tamsesniuosius savo brolius; taip tarnaudamas tėvynei, dėl to negaliu grįžti į meškorius (maskolius).

 

Ištrauka iš J.Tumo (Vaižganto) „Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis   laikas. Aušrininkų grupė,“ Kaunas, 1924