Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

O per pačią didžiausią šeimos šventę — 1949-ųjų kovo 25-ąją, per tėvo gimtadienį — Akelaičiai buvo susodinti į sunkvežimį ir nugabenti į Jonavos geležinkelio stotį. Iš čia gyvuliniame vagone (kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių) išdardėjo į Sibirą. Ir — o lemtie! — Juozas Akelaitis, dabar jau su visa šeima, atsidūrė toje pačioje Sibiro vietoje, kurioje daugiau kaip prieš 40 metų praleido savo pirmąją tremtį. (Tik dukra Alė, būsimoji smuikininkė, iš pradžių buvo nugabenta į lagerį prie Angaros.)

Pirmosios tremties laikais jaunas, stiprus vyras per mėnesį gaudavo 5 rublių pašalpą, turėjo šautuvą ir su vietos gyventojais leisdavosi į taigą medžioti. Didžiosiose Manzurkos lankose ganėsi gyvulių kaimenės, o per miestelį vykdavo pirkliai, kurie savo prekes keisdavo į žvėrelių kailius. Maisto pakako visiems, daugelis žmonių gyveno net pasiturinčiai. Dabar tose lankose liepsnojo pernykštė žolė, nors vietos gyventojų karvės mūkė iš alkio, pieno duodavo vos po litrą. Žmonės sakydavo, kas valdiška — neliečiama, o savavališkai pasišienavusius „apdovanodavo" kalėjimu.

Akelaičių būklė tikrai apgailėtina. Nors apvalyta ir aptvarkyta, trobelė visai nešildoma, drėgmė stačiai laužo kaulus. Kertelėj ant plikų grindų dejuoja ilgo badavimo ir ligų išsekintas knygnešys. Tačiau nepraranda vilties vėl pamatyti Tėvynę: domisi Lietuvos politiniu gyvenimu, būsimo žento Kazio Milvido prašo atsiųsti laikraščių ir knygų — Maironio, Kudirkos. Viršininkai, pamatę sunkų ligonį kampe, pažada lentų gultams susikalti, bet pažado įvykdyti „nespėja": po trijų mėnesių J. Akelaitis atsisveikina su šiuo pasauliu. Į lietuvio tremtinio laidotuves Manzurkoje susirinko daug lietuvių, vietos gyventojų, kurie, giedodami lietuviškas giesmes, palydėjo garsųjį knygnešį į paskutinę kelionę.

Po kelerių metų Akelaičio šeimos nariai grįžo į Tėvynę. Pirmoji Lietuvos žemę 1956 metais pasiekė dukra Laima su vyru ir sūnumi, 1957-aisiais — žmona Zuzana, galiausiai (1958) sūnus Algimantas ir dukra Alė.

Tremtinių Akelaičių šeimos istorija dar nebaigta. Ją toliau rašo knygnešio dukra Laima Akelaitytė-Milvidienė. Dėkodama už nuoširdžius pasakojimus, paskolintas fotografijas, už didžią pagarbą ir meilę tėvui, savo ir skaitytojų vardu linkiu jai kuo geriausios kloties.

Jadvyga ŠAPARAUSKIENĖ

Iš: „Knygnešys“, 1990, Nr.3

Laimė Akelaitytė apie savo tėvą knygnešį

Iš kokios šeimos atėjo knygnešys?

Ten, kur Sūduonė juosia derlingus Stebuliškių laukus, gyveno du broliai Matulaičiai – Juozas ir Jurgis.

Pagal seną suvalkiečių paprotį, vyriausiam sūnui tekdavo tėvų sodyba, likę sūnūs buvo leidžiami į mokslus, dukros – ištekinamos į marčias. Brolių Jurgio trys ir Juozo trys sūnūs studijavo. Besimokydami Marijampolės gimnazijoje, studijuodami Maskvos universitete ir kitose aukštosiose mokyklose, vasaros atostogoms grįžę į gimtines, jaunimas Stebuliškėse bendravo vakarėliuose, dainuodavo lietuviškas dainas, skaitydavo ir platindavo draudžiamą spaudą.

Kovotojų už lietuvybę brolių ir pusbrolių aplinkoje augo ir vyriausia Jurgio dukra Marija. 1874 m. vasarą vestuvinėmis dainomis išlydėtą Mariją, į tėvų ir protėvių sodybą Paežerėliuose juodbėriais žirgais išsivežė Adomas Akelaitis. Jaunutei Marijai vyros namai greit tapo savais, šeimininkauti sodyboje sekėsi gerai.

Džiaugsmo ir rūpesčių metai greit bėgo: šeimoje augo penki sūnūs ir viena dukra. Gyvenimą paįvairindavo dažni svečiai – trys vyro Adomo broliai klebonai, mėgę lankytis tėviškėje. Laukiami buvo ir Marijos broliai Matulaičiai, visi įsijungę į aktyvų tautinio atgimimo darbą. Nesibaigdavo tada kalbos apie garbingą tautos praeitį ir sunkią dabartį, apie būtinybę priešintis rusinimui, platinti draudžiamą lietuvišką spaudą, mokyti vaikus rašto lietuviškai.

Dažnai nusiveždavo Marija savo sūnų Juozą ir į Stebuliškes. Nuo pat mažų dienų kiekvieną žodį apie kenčiančią tautą jis dėjosi giliai širdin ir nuo ankstyvos jaunystės pašventė savo gyvenimą kovai už Lietuvos laisvę.

Motinos palaimintas į Prūsus

Netrukus atėjo diena, kai Juozas pirmą kartą tik knygnešiams žinomais keliais patraukė į Prūsus - reikėjo parnešti “Varpą”, maldaknygių ir elementorių.

Palaimindavo motina sūnų, išlydėdama į tolimas keliones, o jo parneštą spaudą slėpdavo rūsyje po gyvenamuoju namu. Iš čia ji pasklisdavo po Marijampolės apylinkes. J.Akelaitis platino ir atsišaukimus, kuriuose lietuviai buvo raginami neužmiršti savo rašto, priešintis caro valdininkų savivalei.

“Sietyno” draugijos veiklą Marijampolėje pakeitė naujai susikūrusi „Artojų” draugija. Jos aktyvus narys Juozas Akelaitis rašė į „Ūkininką” slapyvardžiu “Pašešupis”.

“Aršiausias litvomanas”

1901 metais Juozas už priešvalstybinę veiklą pirmą kartą buvo suimtas, tačiau už 2000 rublių užstatą iš arešto paleistas. Veiklos nenutraukė, tad vėl buvo suimtas, teisiamas, apie metus kalinamas Kalvarijos kalėjime ir, žandarų teigimu, kaip “aršiausias litvomanas“, ketveriems metams ištremtas į Sibirą, Irkutsko guberniją.

Grįžus 1905 m., vėl metams Kalvarijos kalėjiman už veiklą “Šviesos” draugijoje , vėl draudimas gyventi Suvalkų krašte.

Pirmasis pasaulinis karas išgena Akelaitį į Mogiliovą, kaip nepatikimas išsiunčiamas į Šklovą. Ten daug lietuvių pabėgėlių, Akelaitis išrenkamas atstovu nuo lietuvių kolonijos į Rusijos lietuvių seimą Petrapilyje.

Po karo vėl tėviškėje Paežerėliuose. Gražiame ūkyje auga trys vaikai – Alė, Laimė ir Algimantas. Močiutė Marija myli anūkėlius, pasakoja jiems “apie senovę”, savo jaunystės laikus.

„Kodėl dainuoji apie Baikalą?“

Dukra Laimė gerai prisimena gražų miškelį ir šaltinį už sodybos, prie ežero. Tėvelis mėgo to šaltinio vandenį. Neužmirštamas liko pievų takelis, vedantis pro ežerą prie šaltinio. Įsikibusi į tvirtą tėvelio ranką, eidavau vandens, klausydama jo dainos: “Nedėlios rytelį ėjau vandenėlio….” Kartais staiga dainos žodžius pakeisdavo: “Po dykim stepiam zabaikalja, gde zoloto rojut v gorach, brodiaga, sudjbu proklinaja, taščilsa s sumoi na plečiach...”

Kas tas Baikalas, kur tas Baikalas? Kodėl tu apie jį dainuoji? – klausdavau. Pasakodavo tada tėvelis man apie savo tremtinio dalią, caro žandarų žiaurumą ir begalinį Tėvynės ilgesį.

“Tris dienas, tris naktis keleliu ėjau,

Ketvirtą naktelę girioj nakvojau...”

Kodėl tu naktį ėjai, kaip nebijojai girioj nakvoti? – klausdavau išgirdus šios dainos žodžius.

Iš pat vaikystės mums, vaikams, žodis knygnešys asocijavosi su pavojingais naktiniais žygiais, gabenamų knygų našta, žandarais, Sibiro taiga ir į kovą šaukiančiom dainom: “Užtrauksim naują giesmę, broliai....”

“Paimkim arklą, knygą, lyrą...”

“Lietuviais esame mes gimę…”

Prisimenu, tėvelis sakydavo, kad laisvė – tai ne išmalda, kurią kažkas gali duoti, bet teisė ir garbė, kurią patiems reikia iškovoti.

Ant kalniuko už klėties augo pats didžiausias sodyboje ąžuolas, kurio viršūnėje buvo gandralizdis. Kiekvieną pavasarį laukdavom parskrendant gandrų. Tėvelis sakydavo: “Taika ir ramybė tiems namams, kuriuose gandrai gyvena.”

Taip buvo senoje Akelaičių sodyboje iki visai Lietuvai lemtingo 1940 birželio, kai į Lietuvą įsibrovė okupacinė bolševikų armija.

Karas!

Sprogsta bombos, zvimbia kulkos, tėviškės žemę trypia svetimtaučių kareivių geležimi kaustyti batai. 1944 m. persiritus frontui, mūsų sodyboje apsistojo tarybiniai karininkai ir gydytojai. Netrukus tėveliui geri žmonės patarė pasitraukti iš namų.

Kas trypė tėviškės žemę?

Prisimenu tėvelį žvaigždėtą vasaros naktį su keleivio lazda rankoje, paskutinį kartą žvelgiantį į gimtuosius namus ir pamažu išnykstantį tamsoje. Tą žiemą tėvelis praleido pas jaunystės dienų bendražygį knygnešį Ambraziejų.

Pasibaigus karui, 1945 vasarą gavome žinią, kad mūsų šeimą ruošiamasi ištremti. Naktį palikome gimtuosius namus. Apsigyvenome Kaune pas tėvelio pusbrolį Matulaitį. Vėliau persikėlėme į Kapsų gatvę ir pradėjome gyvenimą iš naujo. Sunkios tai buvo dienos. Pastovaus darbo tėveliai neturėjo, naktimis siūdavome, kad galėtume pragyventi. Nors ir sunkiai vertėmės, bet tėvėlio troškimą vykdėme – visi mokėmis. Tėvelis sunkiai sirgo. Taip ir atėjo lemtingieji 1949 metai.

Kovo 25 d. apie antrą val.nakties į butą įsiveržė keli ginkluoti kareiviai, visi kalbėjo rusiškai. Pakėlė mus visus, ir neapsirengusius sustatė prie sienos su pakeltom rankom. Tuo laiku jie darė kratą, mėtė ir vartė daiktus, durtuvais badė patalynę ir drabužius spintose. Liepė apsirengti, skubiai pasiimti kelionei būtiniausių daiktų tiek, kiek galėjome panešti. Susodino į sunkvežimį. Jonavos geležinkelio stotyje buvome sugrūsti į vagoną.

Traukinys vis tolyn... vėl į Manzurką!

Tėvelis sunkiai sirgo – mes visi pasimetę, todėl ir ne ką spėjome pasiimti. Traukinys vis tolyn ir tolyn į Rytus. Tėvynėj bundantį pavasarį palaidojo snieguotos lygumos. Dienos buvo saulėtos, tirpo sniegas, ir maži upeliūkščiai sruveno pakelėse. O kokiom godžiom akim žiūrėjom į tuos drumzlino vandens klanelius. Rodės, viską atiduotum už saują to vandens. Vagono kampelyje, ant sumestų daiktų iš troškulio ir karščio alpo tėvelis. Bet veltui sukepusios lūpos maldavo...

Vagone buvome 54 žmonės, jų tarpe keli vaikai ir ligoniai. Dienai duodavo 4 kibirus vandens, pietums atnešdavo sriubos su keliais gabaliukais neluptų pjaustytų bulvių ir pajuodavusių kopūstų lapų...

1946 balandžio 14 d. Irkutske mus išlaipino. Visą dieną stovėjome rampoje, o aplinkui vaikščiojo įvairūs viršininkai ir rinkosi sau vergus…

Temstant susodino į sunkvežimius ir visą naktį vežė 200 km į Šiaurę. Toks didelis ir platus Sibiras, ir tiesiog sunku patikėti, bet po 45 metų mus atgabeno į tą pačią Manzurką, kurioje tėvelis-knygnešys už spaudos platinimą buvo caro žandarų ištremtas.

Mūsų ir Nepriklausomos lietuvos karininko Mykolo Dabulevičiaus šeimoms buvo paskirta trobelė, kurioje prieš tai buvo laikomi gyvuliai. Trobelės stogas kiauras, langai išdaužyti, krosnis sugriauta. Žvarbus vėjas. Ant daiktų paguldėmė iš skausmo ir šalčio dejuojantį tėvelį.

Pro gretimų namelių langus į mus žiūrėjo žmonės, bet niekas neišėjo į lauką. Tada nesupratom kodėl, tik vėliau sužinojom, kad buvo miestelio gyventojų susirinkimas ir buvo pasakyta, kad atveža fašistus, banditus, su kuriais bendrauti draudžiama.

„Atveža fašistus“?!

Bet štai artimiausio namelio durys atsidarė ir išėjo drąsus ir kilnus žmogus – mokytojas Elizarovas. Nekreipdamas dėmesio į visus draudimus ir įsakymus, pirmasis ištiesė pagalbos ranką: paskolino puodą vandeniui susišildyt, tėveliui atnešė karšto vandens atsigerti ir keletą su lupenom virtų bulvių...

Sekančią dieną turėjome pasirašyti, kad iš Lietuvos ištremti esam visam gyvenimui. Po to paskirstė darbus. Mane paskyrė dirbti prikabinėtoja prie traktoriaus. Už darbadienį gaudavom 400 gramų duonos iš “otchodų” (atliekų), kaip vietiniai sakydavo. Duonos gabaliukas buvo mažas, tokia sunki ir karti ji buvo…. Kadangi tėvelis sirgo ir nedirbo – jis nieko ir negaudavo. Todėl keitėm paskutinius daiktelius, kad gautume jam lašelį pieno ar keletą bulvių.

Senasis traktorininkas ir daugiau kas prisiminė tėvelį iš pirmos tremties. Kartais atnešdavo kokią bulvę ar net šaukštą varškės.

Pradžioje tėvelis dar išeidavo iš trobelės, prisimindavo storų rąstų Manzurkos namelius, tebestovėjo ir senoji balta cerkvė.. Pasėdėdavo knygnešys ant trobelės slenksčio, žvelgdamas į iš kalnų ateinantį ir kalnuose pradingstantį kelią, tą tremtinių kelią…

Kaip gimė „Baladė apie sūduvį Akelaitį“?

Netrukus po mūsų atvykimo, šiuo keliu gabeno ir naują lietuvių tremtinių grupę, joje buvo ir poetas Jonas Graičiūnas. Žinia apie knygnešį lietuvį , antrą kartą atitremtą į tą pačią Sibiro vietą, plačiai paplito Manzurkos apylinkėse. Taip ir poetas, išgirdęs apie knygnešį, jį aplankė, bandė paguosti, papasakojo naujienas iš Tėvynės.

Sunkiai susirgo mano mamytė. Po ilgų prašymų komendantas leido nuvežti ją į Kačugo ligoninę. Kad nebandytume pabėgti, palydovu davė komendanto pavaduotoją leitenantą. Tas buvo bjauriai žiaurus, kiekviena proga pabrėždavo: “Jūs esate atvežti sunykimui, tad ir sunykite greičiau”.

Paguldėme mamytę į ligoninę, persikėlėme keltu per Leną, atėjome prie arbatinės, leitenantas liepė man palaukti už durų. Atsisėdau ant slenksčio, akis įsmeigusi į Leną.

Prie upės pasvirę žilvyčiai kuproti

Man primena mano Tėvynę... Kartoju ir kartoju – kad tik negalvot apie duoną... Tą dieną aš nedirbau, tai ir tų 400 gramų duonos negavau.

Kad tik negalvot apie duoną...

“Lietuvaitė svajoja ant Lenos kranto!” – staiga išgirstu. Poetas Jonas Graičiūnas eina iš darbo ir nešasi rankoje “atlyginimą” už darbo dieną. Poetas be žodžių viską supranta – atlaužia ir man duonos gabalėlį.

Laiške tėveliui poetas rašė:“Laikykitės, senieji ąžuolai!”. Ligi ašarų susigraudino tėvelis, skaitydamas tą laišką ir vis kartojo: „Grįšim dar į Tėvynę, grįšim dar į Lietuvą”.

Tėvelio sveikata ėjo vis blogyn ir blogyn Jis labai pergyveno dėl kitos savo dukros Aliutės, kuri mokėsi Vilniaus konservatorijoje, ir vylėsi, kad liko Tėvynėje. Deja, netrukus sužinojom, kad ji su grupe studentų yra lageriuose prie Angaros. Viršininkai patenkino mūsų prašymą ir kelias dienas prieš tėvelio mirtį jai leido atvykti pas mus.

1949 m. liepos 29 naktis buvo rami. Manzurka jau miegojo. Tik mažoj trobelėj susirinko visi jos gyventojai: su gyvenimu skyrėsi knygnešys...

Tėvelio mirties liudininkais buvo žmona Zuzana, vaikai Aliutė, Laimė, Algimantas ir Mykolo Dabulevičiaus šeima – Mykolas, žmona Aldona ir jų penkių metukų dukrelė Danutė.

Manzurka atsisveikina su senuoju knygnešiu

Taip ir mirė knygnešys ant plikos aslos, nesulaukęs žadėtų lentų gultui. Tačiau karstui jų atsirado. Sukalėme knygnešiui karstą iš neobliuotų lentgalių, iškasėme duobę taigoje ant kalnelio.

Į knygnešio laidotuves susirinko aplinkiniuose kaimuose gyvenę lietuviai tremtiniai. Iš lauko gėlių lietuvaitės nupynė vainikus. Į paskutinę kelionę knygnešį lydėjo ir daug Manzurkos gyventojų.

Prie kapo duobės su ašaromis akyse giedojome: “Leiskit į Tėvynę....”

Ant kapo buvo pastatytas masyvus maumedžio kryžius, kurį iškalė sūnus Algimantas ir Mykolas Dabulevičius. Netrukus visus lietuvius tremtinius iškėlė iš Manzurkos į kitas gyvenvietes. Taigoje liko vienišas knygnešio kapas.

...................................

Knygnešio vėlė vėl plazda mūsų vėliavoje

Prabėgo 40 metų. 1989 m. vasarą moksleivių ekspedicija keliauja po Sibirą, Irkutsko srityje aplanko ir Manzurką. Pagal mano duotą seną nuotrauką jie taigoje ant kalnelio randa jau nuvirtusį maumedžio kryžių, lyg apglėbusį knygnešio kapą. Ekspedicijos vadovai Antanas Sadeckas ir Rimantas Kazlėnas kryžių parveža į Tėvynę mums, dukroms. Kunigas Sigitas Tamkevičius pašventina 40 metų ant knygnešio kapo rymojusį kryžių. Vėliau jį perdavėme Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejui Marijampolėje.

1990 m. rugpjūtyje vėl ekspedicija į Irkutsko sritį tremtinių palaikams parvežti. Vilniaus oro uoste gauname specialias rankines su skardinėmis dėžutėmis palaikams sudėti.

Irkutske ekspedicijos vadovas Antanas Petrokas mums primena, kad po savaitės visi su savųjų palaikais renkamės vėl oro uoste. Brolio sūnus Rimantas, mano sūnus Arvydas ir aš, knygnešio duktė Laimė, kitą dieną išvykstame 200 km

Į Šiaurę, į Manzurką Baikalo kalnų papėdėje.

Vykdomajame komitete apie mano atvykima jau žino, buvau parašius laišką. Paklausus, kaip jie dabar gyvena, atsakė: “Dabar gyvenam gerai, duonos jau turim!”. Visi buvo paslaugūs, davė kastuvus ir porą vyrų mums padėti.

Kaip ir anuomet, tuo pačiu keliuku kylame į kalnelį taigoje. Kapo vietoje turi būti metalinis kryžius-saulutė, kurį pernai paliko ekspedicija vietoj į Tėvynę parvežto kryžiaus.

Surandu – suklumpu – širdis daužos krūtinėje…O Viešpatie, juk nedaug kam lemta pamatyti savo tėvo kaulus…

Rugpjūčio 14 d. Vilniaus oro uoste mus pasitinka Knygnešio draugijos vėliava, daug žmonių, artimieji.

Knygnešio palaikai buvo pašarvoti Kauno arkikatedroje bazilikoje. Įspūdingą pamokslą pasakė monsinjoras A.Svarinskas.

1990 m. rugpjūčio 18d. Daugybė žmonių lydėjo knygnešio palaikus į Kauno Petrašiūnų kapines. Jau antrą kartą tam pačiam žmogui po 40 metų atsisveikinimo žodį tarė ir Mykolas Dabulevičius.

1991 m. birželio 8 d. Paežerėliuose ten, kur kažkada stovėjo knygnešio gimtasis namas, kurio rūsyje jis slėpė draudžiamas lietuviškas knygas, buvo pastatytas paminklas knygnešio Juozo Akelaičio atminimui. Paminklą sukūrė skulptorius Kęstutis Balčiūnas.

1993 m. gegužės 5 d. ant knygnešio kapo Kauno Petrašiūnų panteone atidengtas skulptoriaus Sigito Straigio sukurtas įspūdingas metalinis kryžius. Paminklo akmenyje iškalti žodžiai iš poeto Jono Graičiūno baladės “Sūduvis Akelaitis”:

Už “Aušrą”, Lietuvai užgintą,

Už “Varpą”, uždraustas knygas,

Žandarai ginė surakintą,

Užlaužę surištas rankas,

Toli į Sibiro taigas.

Specialiai šiam leidiniui, 2008 rugpjūtis

BALADĖ knygnešiui Juozui Akelaičiui

Jonas GREIČIŪNAS

Neveltui vardą „dekabristų“

Įgijo vieškelis kraupus.

Juo ėjo „žmonės", kur išdrįsta

Galvos nelenkti prieš stabus,

Prieš tironus ir satrapus.

Ir man juo vykt ,,Garbė" lydėjo,

Kurią įmynė milžinai!

Galbūt ,,šunim" nepanorėjau,—

Į tremtį ir mane čionai

Gabeno Stalino tarnai...

Sustojau Manzurkos miestely —

Lyg pastovis, lyg „ganiava"...

Matau atkiūtinant senelį

Balta barzda, balta galva

Ir Nemuno tarties kalba:

„Sūduvis... Akelaitis.. Taigi,

Nuo Marijampolės esu...

Tai kur, tautiečiai, lekiat staigiai?..

Ar tik nemanot — iš tiesų —

Išvežt iš Lietuvos visų?..

Šiuo — „dekabristų" — plentu varė

Devyniasdešimt devintais

Cariniai kruvini žandarai

Mane su knygnešiais kitais

Ir revoliucijos vadais.

Už „Aušrą" Lietuvai užgintą,

Už „Varpą", uždraustas knygas,

Žandarai ginė surakintą

Užlaužę surištas rankas

Į šias štai Manzurkos lankas...

Ir šiandien širdį tebeskauda

Dėl Abėcėlės uždraustosl

Bet mes krauju atgavom spaudą!

Tik tos žalos, tik tos skriaudos, —

Mes nepamiršim niekados!

„0 kiek jums, Veterane, metų?—

Atrodo, jog žmonių tokių

Kaip Jūs dabar labai jau reta?

„Devintą dešimtį baigiu!

Dar grįšim Lietuvon sykiu"...

Jo žodžiai kaip Viltis užbūrė

Šio trakto tremtinius visus

Kiekvienas nubraukėm kepurę

Prieš knygnešio žilus ūsus,—

Ir kelias tapo nebaisus!

Ir smurtui grasinanti lazda...

.............................

Tad grįždamas į Vilniaus šalį

Sustojau Manzurkoj, nes čia

Paguost norėjau tą senelį!..

Bet gatvė buvo jau tuščia —

Ir abejinga, ir kurčia...

Tik nuojauta širdin įdūrė,

Parodė eit kapų kriaušiu, —

Dar kartą nusiimt kepurę,

Prieš Knygnešį dienų ne šių,

Atgulusį tarp knygnešių!..

Jau budo metūgėm pušaitės, —

Gal taip ir Lietuva atbus?..

ATA

„Sūduvis... Akelaitis" —

Švytėjo įrašas kuklus

Ant kryžiaus, puošiančio kapus...

Olchono sala, Baikalas,

1953 m. gegužės 18 d.