Juozas Neimontas

 

JUOZAS NEIMONTAS
 
 
 
 
Juozas Neimontas gimė 1875 m. liepos 20 d. Marijampolės apskrityje, Plutiškių   kaimo valstiečių šeimoje. Jo motina Katrė Mieldažytė  — Neimontienė savo  gražiu     dainavimu skatino pamilti liaudišką dainą ir sūnų.    Muzikuoti J. Neimontas pradėjo Plutiškėse, pas vietos vargo­nininką.   Jau   pirmaisiais savarankiško    vargonininkavimo    metais Ūdrijoje, J. Neimontas  ėmėsi platinti draudžiamą   lietuvišką  spaudą, paskatintas kun.A.Grinevičiaus,  rinko ir užrašinė­jo lietuvių liaudies  dainas. 
J. Neimontas norėjo išmokti profesionaliau valdy­ti vargonus, todėl įstojo į Varšuvos muzikos  institu­to vargonų klasę. 1903 m. baigęs mokslus jis, kaip ir dauguma to meto  lietuvių, laimės  ieškoti  patraukė į JAV.   Čia vargonininkavo, vadovavo    Bruklino darbi­ninkų ir   „Birutės"   drau­gijos chorams.   Tačiau tė­vynės   ilgesys    nugalėjo: 1907 m. jis sugrįžta į Ūdriją. Sunkiomis caro prie­spaudos sąlygomis J. Nei-montas rinko ir harmoniza­vo lietuvių liaudies dainas, organizavo chorus, ren­gė vaidinimus.
Pirmojo pasaulinio karo banga kurį laiką kompozi­torių vėl buvo nubloškusi toli nuo tėvynės. Būdamas Oriole, J. Neimontas suor­ganizuoja lietuvių karo pabėgėlių chorą.
1918 m. grįžęs į Lietu­vą, apsigyvena Alytuje, o 1922 m. atvyksta į Vei­siejus. Šiame gražiame Dzūkijos kampelyje prabė­go 35-eri kompozitoriaus, choro dirigento, vargoninin­ko gyvenimo metai. Dirbo mokytoju ir vargonininku.  Organizavo ir Veisiejų kultūrinį    gyvenimą.
Pirmojoje Lietuvos dai­nų šventėje, vykusioje Kaune 1924 m. rugpjūčio 23—25 d., dalyvavo ir J. Neimonto   parengti veisiejiečiai. Kompozitorius labai daug dirbo. Jo darbą ap­vainikavo išleisti dainų rinkinėliai: „Auksinės var­pos", „Pirmutinė kregždu­tė",    „Kanklės",  „Perlų vainikas". J. Neimontas ra­šė ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas. Tarp jų  „Svetimoj šaly“, „Siuntė močiutė", „Neverk merge­le". Didžiausio   populiaru­mo sulaukė   J. Neimonto daina „Pasisėjau žalią rū­tą", pirmą kartą nuskambė­jusi Simne 1910 m. Ji tebedainuojama Lietuvos kai­muose ir   miestuose ir da­bar.
Už nuopelnus Lietuvai J. Neimontas   1938 m.  buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Ge­dimino ordinu.
Šalia džiugių gyvenimo akimirkų, Veisiejuose jis patyrė ir skausmo, netek­ties bei neteisybės va­landų. Ypač sunkūs buvo J. Neimontui 1950 metai, kai vietos valdžia jo šei­mą išvijo į gatvę iš namelio, kuriame buvo išgyve­nęs net 28-erius metus.
1957 m. jis išvyko į Pa­lemoną, vėliau į Luokę. Čia, dukters Marijos šeimoje, jis praleido paskutiniuosius gyyenimo  metus.
1963 m. rugpjūčio. 5 d. kompozitoriui mirus, buvo įvykdytas jo paskutinis prašymas — palaidoti Veisiejuose, šalia pačioje jaunys­tėje džiovos pakirstos dukters  Aldonos.
Nors nuo 1957-ųjų, pa­skutinių  Neimonto  Veisie­juose praleistų metų, pra­bėgo 34 metai, tačiau vy­resni veisiejiečiai dar pri­simena šį didelės erudici­jos žmogų.    1991 m. lie­pos 21 d. daugybė žmonių susirinko į iškilmes, skirtas J. Neimontui pagerbti. Atidengtas paminklinis akmuo ties tuo namu, kuriame jis gyveno 1922-1950 m. Skulptorės Alės Kubilienės sukurta kompozicija papuo­šė dar vieną Veisiejų kam­pelį.                                          
                                                                    Albinas JARMALA
                                                                    Specialiai šiam leidiniui, 2008 rugsėjis
        Ar iš šio straipsnio bus aišku, kodėl  Veisiejuose yra Neimonto vardu pavadinta gatvė?
Kiek metų jau dainuojama „Pasisėjau žalią rūtą“?
        Klausimai pastabiems skaitytojams:
  1. Gimęs Sūduvoj, miręs Žemaitijoje, palaidotas Dzūkijoje. Kodėl paminklas Veisiejuose? Ar žinote dar paminklų Dzūkijos knygnešiams?
  2. Kas atsitinka žmogui, kai nugali Tėvynės ilgesys?
  3. Kaip paaiškinti, kad Pirmasis pasaulinis karas jį nubloškė į Rusiją?
  4. Parašykite likusius  garsiosios J.Neimonto dainos žodžius.