Kai Lietuva kentė carinės Rusijos priespaudą, Juozas Pavalkis, dar jaunas būdamas, įsitraukė į draudžiamos spaudos platinimo darbą. Vėliau darbštusis ūkininkas atranda laiko rašyti ir slaptai siuntinėti į laikraščius žinutes iš savo apylinkės bei eilėraščius, pasirašytus Vijūno ir kitais slapyvardžiais. Su džiaugsmu sulaukia spaudos draudimo panaikinimo 1904 metais. O paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, išrenkamas į pirmąją Lukšių valsčiaus tarybą ir stengiasi prisidėti  prie Lietuvos valstybės kūrimo.

            1933 m. Kaune išleidžiama kukli knygelė “Vijūno Raštai”, kurios pirmąją dalį sudaro Juozo Pavalkio parašyti “Atsiminimai ir pastabos”. Juose vaizdžiai aprašomas jo tėvo pasakojimas apie mokymąsi lenkiškoje pradžios mokykloje, jo paties mokymasis pas daraktorių bei rusiškoje pradžios mokykloje ir vėlesnis jauno žmogaus sąmonės lūžis, kai jis galų gale suvokia, kad kalbėjimas lietuviškai yra tautybės, o ne žemesniojo luomo skiriamasis požymis: „Mano augimo metais arba net tuomet, kada jau lankiau mokyklą, jeigu būtų kas paklausę, kokios esu tikybos, tai, be abejo,   būčiau atsakęs, kad katalikas, nes to išmokė tėvučiai; bet užklausus, kokios tautos, tai greičiau būčiau atsakęs, kad „lenkiškas mužikas“. Mat, valdžia, tai jau žinojau, kad yra maskoliška, mums svetima, su mūs tauta nieko bendra neturinti; bet lietuvių ir lenkų niekuomet neįsivaizduodavau kaip atskiras kokias dvi tautas, tiktai kaip du luomu: vieni, kalbą lenkiškai – ponai, o kiti lietuviškai – mužikai. Mano tėtušis, išauklėtas tais tamsiais laikais, irgi maža supratimo turėjo apie savo kilmę, už tat nė savo vaikams nepaaiškindavo, kokiai tautai priklausome.“

            Toliau prisimenami jaunystės nuotykiai platinant uždraustą lietuvišką spaudą. Antroji dalis – eilėraščiai ir straipsneliai, atrinkti iš draudžiamos spaudos (laikraščių „Ūkininkas“, „Naujienos“). Į rinkinį nepateko straipsniai, išsiųsti į išeivijos spaudą (į “Lietuvą” Amerikoje, “Darbininkų balsą” Anglijoje ir pan.).

            Toje “Atsiminimų ir pastabų”dalyje, kurioje Vijūnas apibūdina tarpukario Lietuvos gyvenimą, stebina panašumai į dabartį – atrodo, tarsi skaitai šių dienų laikraštį, nors tai buvo parašyta 1932 metais: “Šiandien,  stovint mums po savo tautos vėliava … reikėtų tik džiaugtis, bet gyvenamu momentu žmonėse to didelio džiaugsmo vis tik nematoma… Ūkininkai skundžiasi sunkia savo būkle… Ūkio gaminiams nesant svetur rinkos, jų negalima niekur eksportuoti… viskas sunkiai už darbą beapsimoka”. 

            Nepaisant išvardytų sunkumų, visos tautos išgyvenimų dėl atplėšto Vilniaus krašto, garbusis knygnešys optimizmo nepraranda, mato jėgų augimą, mokyklas, “pripildytas mokslą einančio jaunimo, kuris semia sau dvasios jėgų praktiniam darbui tėvynės padangėje…”

          

            Savo atsiminimus J.Pavalkis-Vijūnas užbaigia stebėtinai pranašingais žodžiais: “Tada tik bus baigtas tėvynės atstatymo darbas, kada Gedimino kalne sumirgės mūs tautos vėliava, o Vilniaus bokštuose suskambės skardus varpų balsas, šaukiantis visą lietuvių giminę prie bendro stalo toje didelėje šventėje, surengtoj jos pergalės iškilmių dienai. Tą balsą išgirdę susirinks tautos sūnūs iš visų kraštų: iš rytų, pietų ir vakarų – nuo plačiųjų jūrų abyšaliai Nemuno. Ir paduos jie viens kitam savo brolišką ranką. Duok, Dieve, kad tai greičiau įvyktų”.

            1936 m. apie savąjį spaudos draudimo laikų korespondentą visuomenei priminė tada jau laisvas laikraštis “Ūkininkas”, išspausdinęs straipsnį apie Vijūno gyvenimą ir kūrybą. Jame, be kita ko teigiama, kad kai kurie Vijūno eilėraščiai buvo tapę liaudies dainomis.

            1937 metais knygnešiui J.Pavalkiui-Vijūnui už nuopelnus Lietuvos vyriausybė skyrė veikėjo pensiją.

            Juozas ir Marija Pavalkiai užaugino ir išmokslino 6 vaikus. Sulaukę garbaus amžiaus, ūkį perdavė vyriausiajam sūnui Juozui. Marija, Onutė ir Jurgis tapo mokytojais. Antanas baigė medicinos mokslus. Deja, vos baigęs, žuvo nelaimingo atsitikimo metu. Jauniausiasis Viktoras tapo kunigu.

            Kai vasaros atostogų metu į Akėčių sodybą suvažiuodavo jau suaugę vaikai su savo šeimomis ir prie septynių sodybos vaikaičių dar prisijungdavo kita tiek atvažiavusių mažųjų giminaičių, didžiulis sodybos kiemas ir sodas skambėdavo nuo vaikų klegesio.

            Deja, po karo ši sodyba buvo nacionalizuota,  o jos šeimininkams grėsė ištrėmimas ir teko slapstytis. Juozas Pavalkis-Vijūnas su žmona apsigyveno pas dukrą Oną Skirpstūnienę, mokytojavusią Linkuvoje prie Kauno. Ten jis ir mirė 1947 metais.

            Juozas Pavalkis-Vijūnas ir jo žmona Marija palaidoti Lukšių kapinėse.

           

                                                                Kastytis Pavalkis

                                                                Specialiai šiam leidiniui, 2008 birželis

 

    Informacija  iš „Vijūno Raštų“ 2-jo, papildyto leidimo („Juozas Pavalkis-Vijūnas: ūkininkas, knygnešys, publicistas“, Vilnius, 2004)