Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

JUOZAS TUMAS - VAIŽGANTAS

Vadaktėliai

Pirmąją Romos katalikų bažnyčią Vadaktėliuose pastatęs ir šiame dvare parapiją įkūręs valstybės padalijimo laikais (1773 m.) Kuršo kunigaikštis Bironas. Jis metė kariuomenę, iš protestanto virto kataliku, iš kunigaikščio kunigu, net vienuoliu. Vadaktų dvarą, tur būt, dovanotą jam už nuopelnus, jis atidavė su juo drauge katalike tapusiai seseriai, kuri ištekėjo už barono Grothuso.

Vadaktų dvaro archyvai buvę gausūs ir turtingi įvairių rinkinių. Iš jų medžiagą sėmęs ir rašytojas Henrikas Senkevičius, rašydamas „Tvaną“.

Vadaktėlių apylinkės ūkininkai išliko tikri lietuviai, tačiau dvarelių savininkai aplenkėjo.

1902-1905 m. Vadaktėliuose gyveno ir dirbo mūsų rašytojas ir visuomenininkas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis savo raštuose mini, kad spaudos atgavimo išvakarėse, miegodamas Vadaktėlių klebonijoje, sapnavęs pranašišką sapną. Jis matęs carą Mikalojų su žmona pasislėpusį nuo audros Vadaktėlių klebonijoje, po šiaudiniu stogu. Rytą išlydėdamas nutvėręs carą per pusiaują (kaip Jokūbas arkangelą) ir sakęs: „Nepaleisiu, kol pasirašysi lietuviams rašmenų laisvę!” - “Vot, čudak, nu bud po tvojemu!” (tai juokdarys, tegu būna pagal tave) pasakęs caras ir išvažiavęs.

Sapno būta tikrai pranašiško: po kelių dienų J.Tumas-Vaižgantas, nuvažiavęs į Panevėžį, išvydo plakatus, skelbiančius lietuviams spaudos laisvę.

Br.Kviklys. Mūsų Lietuva. II t. Bostonas, 1965 (fotografuotinė laida, Vilnius, 1991)

Gerai visiems žinomas mūsų literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto biografijos faktas, kad jis, platindamas caro laikais uždraustą lietuvišką spaudą, į nemažus nemalonumus įpainiojo ir savo brolį Joną, tėviškės ūkio šeimininką. Siūlytume skaitytojui Jono Tumo pasakojimą, užrašytą apie 1965 m. ilgamečio Svėdasų vargonininko, 1900 m. Rokiškio vargonininkų kursų auklėtinio Petro Vinkšnelio (1880-1972). Šis pasakojimas dabar yra Lietuvos literatūros ir meno archyvo fonde (F. 543, ap. 1, b.5).

Jono Tumo atsiminimai

Nuvažiavau į Jurbarko stotį. Siuntinį atidavė, bet vis dėlto aš jaučiau, kad siuntinys nepaprastas. Matyt, mano susijaudinimą ar ką kita pastebėjęs žandaras man pareiškė, kad norįs patikrinti siuntinį. Stengiaus laikytis ramiai, bet kai pamačiau siuntinyje lietuvišką literatūrą, šaltis nukrėtė: pamaniau, laikysiuos, neišduosiu siuntėjo. Na ir prasidėjo: tardymas - kalėjimas, tardymas - kalėjimas; vis norėjo išgaut, kad prisipažinčiau, kas tą siuntinį siunčia. Praktikavo veiksmu ir visokiais kitokiais bauginimais, bet aš siuntėjo - savo brolio kun. Juozo - neišdaviau.

Pažaiskim spėliones:

1. Nustatykite datą, kada Vaižgantas susapnavo spaudos atgavimą; a) 1904 m. gegužės 7? b) gegužės 5? c) balandžio 23?

2. Kur kunigavo Juozas Tumas, kai brolis Jonas įkliuvo žandarams su draudžiamomis knygomis: a) Kuliuose? b) Svėdasuose? c) Vadaktėliuose?3. Joną tardydami ne tik baugino, bet ir praktikavo veiksmu: a) mušė? b) glostė?

4. Kodėl Ustronėje įrengtas J.Tumo-Vaižganto ir knygnešystės

muziejus?

Galų gale teismas priteisė tris metus kalėjimo. Jaučiaus esąs didelis žmogus. Kur tik beeičiau, niekur vienas: visuomet sargybiniai su ginklais lydėdavo. O kai vežė į kalėjimą, pora arklių įkinkyta į karietą, į tokią juodą būdą su dviem langiukais šonuose, o iš šalių - du žandarai su plikais kardais. Tik važiuok ir norėk. Kai paklausiau, kur dabar mane vežate, gavau atsakymą: "Molčatj, svolač!" Vežė vežė pro didelius mūrinius namus visokiomis kryptimis. Paskum sužinojau, kad tai Kaunas. Galų gale įvažiavom į didelį bromą, privažiavom prie mūrinio namo, atrakino geležines duris, brinkšt brinkšt, mane išlaipino iš karietos, atidarė duris ir įstūmė į vidų, o duris vėl brinkšt brinkšt užrakino. Kambarys tamsus. Prasitrynęs akis, pamačiau vieną siaurą geležinėm grotom apkaustytą langelį. Kamera pailga, siaura, grindys cementinės, prie sienos prirakinta geležinė lova. Persižegnojau. Pamaniau, kad čia nebe Malaišių kaimas, su susiedais jaknų, čerkute degtinės pavilgęs, nebevalgysiu. Šalta, visokios mintys lenda į galvą. Visos dienos vienodos vienodos.

Retkarčiais gaudavau iš namų siuntinuką ir keletą žodžių apie namiškių sveikatą. Ir taip trejus metus išgyvenau. Žiemos laike būdavo grindis cementines palaistau, kai sušąla, tai valiai čiužinėt, tada susišildau. Bet nuo sargybinio gaudavau bart, kad šliures greit suplėšau. O vasaros laike tai vaikščiodavau po kambarį (kamerą) ir nusistačiau vis vienon vieton dėt koją. Po trejų metų išeinant palikau pėdų žymes.

Iš kalėjimo pargrįžęs į namus, į Malaišių kaimą, beveik visą valaką žemės radau dirvonuojant. Na, ką gi padarysi, reikia pradėt ūkininkaut. Brolis kunigas nupirko kumelaitę. Arklą atradau tą patį, kurį palikau išvažiuodamas. Vieną pavasario dieną vieversėliui draudaujant, išėjau arti dirvonuojančios žemelės. Ir šiaip, ir taip mėginu arti, niekas nesidaro - velėna nevirsta kaip reikia, ir tiek (pastaba: tada arklai buvo nepanašūs į dabartinį geležinį plūgą, visas arklas buvo medinis, tik ant plačios žagrės galo užmauti du geležiniai noragai, ir verstuvė atskira, kuri padeda virst velėnai į reikiamą šalį). O viena velėna per visą žagrę kilo kilo, lipo lipo per žagrę aukštyn, pasiekė mano švarkelį ir per rankovę iškrito po mano kojom. Nuo sunkaus arimo suprakaitavau. Sustabdžiau kumelaitę pailsėti. Pasižiūrėjau į apartą dirvą - kaip koks raistas: ne man iš žemelės tyčiotis, ne man ūkininkauti.

Su žmona pasitarę, nutarėm pusę valako žemės parduoti. Taip ir pardavėm. Palikome ant pusvalakio. Pinigai slidūs. Prie stalo sėdame penkiese: aš su žmona, dvi dukterys ir mažas sūnelis. Darbininkų žemei dirbt kaip ir nėr. Laikas bėga. Pardaviau antrą pusę žemės valako. Palikau ant dviejų sodybinių desincinų (hektarų). Pinigų turim, bet pinigai slidūs. Kunigas brolis ir barė, ir šelpė, bet man ūkininkauti nesisekė, ir tiek..

Jolita Kaškevičiūtė, Lietuvos literatūros ir meno archyvo archyvistė

Straipsnis „Kai knygas draudė“ iš: Knygnešių krivulė No 21 („Voruta“, 1997, Nr.17)