Kėdainių krašte galima dar gyvu žodžiu išgirsti atsiminimų apie knygnešius ir daraktorius. Remdamasis senų žmonių pasakojimais, istorijos šaltiniuose aptiktais faktais, noriu supažindinti su keletu mažiau žinomų Krakių  krašto knygnešių.

          Krakių apylinkėse spaudos draudimo metais nebuvo savarankiškos lietuvių švietimo organizacijos. Vietos žmonėms įtakos turėjo nelegali Panevėžio apskrities Garšvių kaimo spaudos platinimo draugija, veikusi dešimt metų iki 1895. Panaši „Atžalos“ draugija veikė Grinkiškyje 1894-1896 m.

           Be visuomenei žinomų tų laikų šviesuolių Mikalojaus Katkaus, Jeronimo Dalboko,  minėtinas ir Plinkaigalio ūkininkas Jonas Jurevičius.

         J.Jurevičius gimęs 1857 m. pasiturinčio ūkininko šeimoje. Namuose išmokęs skaityti ir rašyti gimtąja kalba, ilgainiui pramoko rusų, lenkų kalbų. Susipažinęs su žinomu knygnešiu Karabinu iš Šunkepių kaimo (dabartiniame Raseinių rajone), knygnešiu Jonu Lukošiumi, pats ėmė platinti knygas. Spaudos iš Prūsų negabeno, tačiau nuvykdavo į  leidinių gabenimo punktus Baisiogalos pusėje.

          Jurevičius tarp knygnešių garsėjo kaip žmogus, pas kurį galima gauti gerą užeigą ir poilsį. Jo namuose ne kartą nakvojo ir Lietuvos knygnešių „karalius“ Jurgis Bielinis. Draudžiamai literatūrai laikyti Jurevičius turėjo nemažą slėptuvę peludėje prie klojimo. Būdamas pasiturintis, už spaudinius galėjo iš anksto sumokėti, dalindavo juos ir veltui. Pats daug skaitė, turėjo nemažą lietuviškų knygų biblioteką. Bandė eiliuoti, parašė kelias dešimtis eilėraščių (jie vėliau dingo).

          Iš J.Jurevičiaus knygas imdavo kai kurie kaimynai, Kėdainių gydytojas Jarašius.. Ateidavo ir Jeronimas Dalbokas. Tuomet juodu užsidarydavo seklyčioje ir ilgai kalbėdavosi. Pažinojo Jurevičius ir Katkų, tačiau šis praėjusio amžiaus pabaigoje žandarų buvo stropiai sekamas ir, pasėjęs knygnešystės sėklą, nuo aktyvesnės veiklos tuomet buvo pasitraukęs.

            Jonas Jurevičius mirė 1920 metais, palaidotas senosiose Krakių kapinėse.

            Knygnešiui Jeronimui Dalbokui padėjo brolis Jonas, gimęs apie 1872 m., miręs 1924 m. Jauni išmokę siūti, broliai uždarbiaudavo Krakių,, Josvainių, Pajieslio apylinkėse. Siuvėjo darbas buvo labai patogus platinti lietuviškus raštus, kurių poreikis kaimuose augo.  Pradžioje knygas iš knygnešių perimdami gimtuosiuose Norkūnuose, Dalbikai ilgainiui patys pasiekdavo pasienį. Čia, netoli Naumiesčio, iš valstietės Onos Rizuliūtės gaudavo kontrabandininkų per sieną perneštų spaudinių. Broliai grįždavo siūdami ir pakeliui platindami knygas. Norkūnuose ant namo aukšto dalį literatūros paslėpdavo. Keletą kartų pas ūkininkus, kuriems jie siuvo, buvo daromos kratos. Bet veltui – nieko nerasta.

            Dalbokai drauge dirbo nuo devintojo dešimtmečio vidurio iki 1892 m., kai Jonas išvyko uždarbiauti į Angliją. Jeronimas knygas skleidė iki spaudos draudimo panaikinimo 1904 m.

            Buvo apylinkėje ir knygnešių, platinusių maldaknyges (kartu jos buvo ir elementoriais). Tokią spaudą nešė Petronėlė Levenaitė-Gaučienė (1863-1957) iš Pakarklių kaimo.Tyli, rami, dievobaiminga, ji ir pati nešdavo knygas per sieną. Apsidėjusi apie juosmenį spaudinius, apsirišdavo virve ir naktimis gabendavo į Krakių parapiją. Knygas slėpė šventoriuje, jas platino aplinkiniuose kaimuose. Žandarai kratė ir jos namus, tačiau nieko nelaimėjo.

            Dauguma Krakių knygnešių ilsisi gimtinėje. Senosiose miestelio kapinėse palaidoti Jonas ir Jeronimas Dalbokai, Jonas Jurevičius. Ten rasime ir vieno iš labiausiai Kauno gubernijoje knygnešystei pasišventusių – Baltraus Vito (1870-1953), kuris Krakėse apsigyveno po Pirmojo pasaulinio karo, kapą. Petronėlė Levenaitė-Gaučienė guli šeimos kape naujosiose Krakių kapinėse.

                          

                        Alvydas Juravičius, VVU studentas istorikas

                        Iš jo surinktų artimųjų prisiminimų bei straipsnio „Tarybinis kelias“.-1988. – Rugpjūčio 23.