KRETINGOS KNYGNEŠIAI

  

     

 

 

 

J. Jakubauskas.   Waterbury, Conn.

Miręs, savo pareigas eidamas, knygnešys. Šaudomas pabėgau. .

 

— Aš, Juozas Jakubauskas, esu gimęs 1871 metais, rugsėjo 15 dieną, Genčų kaime, Kretingos parapijoj. Verčiaus siuvėjo amatu. Dabar gyvenu Amerikoj, dirbu vielos dirbtuvėj. Aš bu­vau draugo Kazimiero Šalnio prikalbėtas nešti knygas. Jis yra miręs. Jis ant rubežiaus, knygas benešdamas, peršalo, ir iš to mirė.

Mano pirmi žingsniai buvo šie: turėdamas 18 metų pirkdavau Klai­pėdoje knygų ir nešdavau per Palan­gą. Knygų parsinešti eidavau kaip pasitaikydavo: du kartu ir vieną kar­tą per savaitę. Nešdavau maldakny­ges, katakizmus ir šiaip viso­kias knygeles. Pelno iš jų ma­ža turėdavau. Knygnešiu buvau apie dešimt metų. Daug kartų buvau užpultas, bet nė karto nesu pa­metęs knygų. Mes eidavom su kareivių žinia; mokėdavom vieną rublį nuo žmogaus.

Vieną kartą mes ėjom keturi ne­toli Kretingos; buvo tamsi rudens naktis; jau buvo po dvyliktos. Per pirmą liniją perėjom saugiai. Netikėtai užėjom muitininkus. Jie ėmė mus vytis. Mano trys draugai metė prekes ir pabėgo. Aš bėgau su prekėmis. Muitininkas vijosi visai arti, kokie trys žingsniai nuo manęs, šaudė, kiek tik šovinių turėjo. Bet mano laimei nepataikė. Aš puoliau į nerautus linus. Mano vijėjas parpuolė. Aš tuo tarpu pabėgau. Tas muitininkas pirma buvo žydas, paskui vokietis, o galop tapo rusu; jo pavardė Plekys.

Rytojaus dieną aš nuėjau į Kretingą; girdėjau, kaip muiti­ninkai kalbėjosi, kad tai buvęs ne žmogus, bet velnias. Muitinin­kas manęs nepažino.

Mums, nešikams, puikiausiai sekdavosi, kai lydavo, būdavo vėjas, tamsu. Tada būdavo geriausias ėjimas.

Pažintį turėjom su visais kareiviais, muitininkais ir muiti­nės viršininku. Eidavom naktį pro Kretingos „ragatką". Mo­kėt tekdavo, kiek kada prekių būdavo: 10, 15 rublių. Kartais eidavome pro pat virtuvę, su virėjo žinia. Visi, be muitininkų, buvo paperkami. Tie buvo nepaperkami. Knygas slėpdavom daugiausia miškuose arba laukuose.

Vieną kartą K. Šalnys ir aš perėjom rubežių su knygomis. Pradėjo snigti; mums teko bristi grioveliais ir balomis, kad pė­das paslėptume. Kurmaičių kaime buvo laidotuvės. Čia ir su­simaišė pėdos.  Kareiviai atsekė pėdomis. Vienas žmogus buvo iš laidotuvių parėjęs namo ir atsigulęs. Kareiviai manė, kad tai jis perėjęs rubežių. Jį suėmė, darė kratą, bet nieko nerado ir paleido, o mes tuo tarpu laimingai parėjom į Gečus.

Knygas mes parsinešdavom ir parduodavom škaplerninkams; sandėlių jokių neturėjom. Buvau daug kartų įskųstas, bet kas įskundė — išvardyt negaliu. Penkis kartus mane krėtė, bet nė karto nieko nerado.

Vieną kartą gavėnioj buvau parsinešęs apie 200 katakizmų ir šiaip knygelių. Kažkas mane įskundė. Mano laimė, kad aš tą naktį knygas padėjau pas kitą žmogų. Auštant atvyko mui­tininkai, bet nieko nerado. Muitininkai kratų nedarydavo, jei­gu niekas neįskųsdavo.

Per mano rankas perėjo visokių knygų ir knygelių porą tūkstančių su viršum.

Knygnešiams tekdavo meluoti ir apgaudinėti. Vieną rude­nį, lapkričio mėnesį, K. Šalnys ir aš buvome Darbėnų miestely. Mes turėjom prekių už 500 rublių: knygų, arbatos, ražančių, agnosėlių. Aš pranešiau muitininkams, kad Overų kaimo miš­ke yra kontrabanda. Visi keturi muitininkai išjojo į mano nu­rodytą vietą. Tolumo buvo 7 verstai. Kol muitininkai jodinėjo, mes tuo kartu sukrovėme prekes į vežimą ir išvežėm toliau. Nu­rodytoj vietoj, žinoma, nieko nebuvo.

                                                         Ištrauka iš: „Knygnešys“ T.I, red.P.Ruseckas, Kaunas, 1926