Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

KRISTINA ŠILAUSKAITĖ

Kristiną lietuviškai rašyti ir skaityti išmokė jos brolis Kazimieras Šilauskas. Ji tęsė šeimos tradicijas: mokė rašto Rūdaičių kaimo vaikus. Gyvų liudininkų neberasta. Buvo drąsi kovotoja už teisybę, kalbėjo žmonių susibūrimuose, giliai tikinti, patriotė. Kovojo su gobšumu, ruošė vaikus pirmai komunijai, šventėms, puošdavosi tautiniais lietuviškais rūbais, skatino vaikus išlaikyti lietuviškas tradicijas. XX a. pradžioje, lietuviškos spaudos draudimo metais, Kristina platino lietuvišką spaudą Žemaitijoje. Knygas pasiimdavo Palangoje, vykdavo į Mažąją Lietuvą. Susitikdavo su kitais platintojais. Turėjo lietuviškų knygų slėptuvę daržinėje pas brolį Kazimierą Kretingos r. Rūdaičių kaime. Platino ir brolienė Brigita Vitkutė-Šilauskienė.

Informacija iš kraštotyros būrelio archyvų ir žmonių apklausos Rūdaičių kaime

Kristina ŠlLAUSKAITĖ g. 1865 m. Rudaičių k. Kretingos val. Iš mažų dienų turėjo didelį palinkimą mokytis, bet nebuvo pas ką. Laimei vienas vaikinas jų apylinkėje sutiko per žiemą mokyti vaikus rašto. Kristina penkias savaites mokėsi pas tą "daraktorių" ir išmoko gana gerai skaityti ir net rašyti.

Ši mokyklėlė turėjo nemaža vargų. Kad žandarai jos neužkluptų, dažnai po vieną vaiką iš eilės stovėdavo sargyboj. Pamatęs atvažiuojant žandarus, tas mažas sargybinis tuojau pranešdavo daraktoriui gręsiantį pavojų.

Kartą į tą mokyklą atvažiavo žandarai. Bet mokiniai jau visi spėjo pasislėpti: vieni išbėgiojo, kiti sulipo daržinėje ant šiaudų. Daraktorius skiedryne ėmė kapoti žabus. Žandarai neradę mokyklos, bet prigrasinę išvažiavo. Daraktorius pabūgo ir metė vaikus mokęs.

Kristina labai mėgo skaityti. Vakarais, kai visos moterys apsiliuobusios verpdavo, ji pasislėpus po stalu skaitydavo. Išsiprašiusi iš motinos kiek pinigų, pirkdavo knygų ir laikraščių, kokių tik prigriebdavo. Knygas ir laikraščius gaudavo iš palangiškių kunigų ir knygnešių. Ji buvo susidariusi net nedidelį knygynėlį. Perskaitytas knygas duodavo kitiems skaityti.

Kristinai sunku buvo žiūrėti, kad užaugę vyrukai ir merginos nemoka skaityti nei rašyti. Dėl to ji 1902 m. ryžosi savame kaime vaikus mokyti lietuviško rašto. Pradžioje teko tėvus prikalbinėti, kad pas ją be jokio atlyginimo leistų vaikus mokytis. Vėliau, kai tėvai pamatė tokio mokymo naudą, jie gana noriai siųsdavo savus vaikus į Kristinos mokyklėlę.

Norėdama paskatinti vaikus mokytis, Kristina saviems mokiniams pažadėdavo gražių pasakų papasakoti. 0 pasakų ji visada mokėdavo, nes daug nugirstų pasakų buvo susirašiusi. Mokinių turėdavusi net iki 30 ir iki 40.

Rudaičių kaime išmokytojavo šešerius metus. Vėliau mirus jos motinai, Kristina persikėlė į Palangą ir čia savo darbą tęsė iki Didžiojo karo. Vokiečių okupacijos metu taip pat dar mokė vaikus. Persikėlusi į Palangą Kristina atsigabeno geroką maišelį knygų, kurias dovanai išdalino Palangos gimnazistams.

Kristinos namuose du kartus buvo krata. Bet žandarai nieko nerado, viskas buvo saugiai paslėpta.

Kartą buvęs toks nuotykis. Atvykęs žandaras krėsti sutiko Kristinos brolį ir klausia: „Jūs skaitote lietuviškus laikraščius"? Brolis atsakęs: “Kas per daiktas tas laikraštis? Tokio dar nesu matęs, tai pirmąsyk girdžiu". Žandaras pasišvaistęs ir iškvailinęs brolį, išsidangino.

Kristina tarpais vykdavo pati į Prūsus lietuviškų knygų ir laikraščių pargabenti. Jai patalkindavo Marijona Buivydaitė. Benešant knygas Kristiną buvo sumušęs žandaras bizūnu, o kitą kartą, pavasarį, einant ižui, ją įvijo į sraunią upę. Iš tų nemalonumų ji išsigelbėjo ir knygas išgelbėjo. Nešė „Apžvalgą“, „Tėvynės Sargą“, „Palangos Juzę“, „Kražių skerdynes“ ir daug kitų knygų.

Kristina su Monika Liepaite rengė ir lietuviškus vaidinimus su merginų dainavimais. Ji buvo karšta patriotė ir kiek įstengė visur gynė lietuviškumą. Neretai ji stodavo viešai kalbėti gindama Lietuvos reikalus . Pasibaigus Didžiajam karui į Palangą

atvažiavo Anglijos atstovas Simsonas. Buvo sušauktas svetainėje susirinkimas atsiklausti žmonių, ar nori prie Lietuvos prisijungti. Grafo Tiškevičiaus šalininkai ėmė agituoti, kad palangiečiai dėtųsi prie lenkų. Tuomet Kristina Šilauskaitė viešai išėjusi ėmė kalbėti prieš lenkus ir reikalavo Palangą prijungti prie Lietuvos.

Kristina kurį laiką yra buvusi Moterų katalikių Palangos skyriaus pirmininkė.

Dabar ji gyvena savoj lūšnelėj ant Rąžės kranto, turi gabaliuką smiltyno, sodina prastai augančias pupas, laiko vieną kitą vištą ir šiaip taip maitinasi.

Surašė A.Ambraziejūtė - Steponaitienė

MAB Rankraščių skyrius, F. 12, b.3080, psl.79-80