ŽEMAIČIŲ DARAKTORĖ
 

    1925 m. Lietuvos karininko žmonos, gydytojos Agnietės Steponaitienės iniciatyva, kuriama Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija. Birutietės rengia rinkinį „Moterys krašto sargyboje“. A.Steponaitienė parašo įžangą, suplanuoja turinį: pradedant kunigaikštiene Birute, Lietuvos moterų galeriją turėjo papildyti Barbora Radvilaitė, Ona Vytautienė, sukilimų moterys, daraktorės ir knygnešės, rašytojos ir veikėjos. Pateikiame A.Steponaitienės aprašytą Emilijos Pociūtės gyvenimą.
 
Emilija Pociūtė buvo labai gabi savamokslė - mokytoja - daraktorė, o taip pat ir knygnešė. Ji tipiška slaptos mokyklos mokytoja. Daraktorė gimė 1860m. birželio mėn. 17d. Žemaičių Kalvarijos parapijoj, Šarnelės kaime, Mažeikių apskr. Jos tėvai buvo smulkūs bajorai, savo žemės neturėjo; tad nuomodavo svetimus ūkius. Būdama septynerių metų amžiaus, Emilija neteko motinos. Po kiek laiko tėvas parvedė pamotę. Čia ir prasidėjo nesaldžios našlaitės dienos. Į mokyklą jos tėvai neleido. Bet ir nebuvo kur leisti. Į rusišką mokyklą leisti tėvai nenorėjo, o geresnių mokyklų nebuvo. Skaityti ir rašyti Emilija pramoko iš savo pamotės, o taip pat nuo vaikščiojančių po kaimus vienuolių. Mat, rusams uždarius kat­alikų vienuolynus, vienuoliai buvo išvaikyti ir vaikštinėjo po kaimus.
        Paūgėjusi Emilija tarnavo pas ūkininkus kaip tarnaitė. Kadangi vi­soj Žemaičių parapijoj nebuvo kas moko lietuviško rašto, tai kaimynai ir klebonas ėmė prikalbinėti Pociūtę imtis vaikų mokyti. Ji paklausė ir 1878m., būdama 18 metų amžaus, persikėlė į Žemaičių Kalvariją, kur pradėjo vaikus mokyti lietuviško rašto ir poterių.
        Norinčių mokytis buvo labai daug, veik visa parapija. Mokinių būdavo net iš gretimų parapijų: Alsėdžių, Sedos, Barstyčių, Platelių ir iš dar toliau.
        Pociūtė buvo gabi daraktorė. Ji visada turėdavo daug mokinių, apie 40 ir 60 vaikų. Ji mokė taip, kaip pati išmanė, būtent, slebizavojimo būdu: bė-a-ba, cė-a, ca, dė-a-da... Mokymo sąlygos buvo labai sunkios. Nebuvo nei tinkamos patalpos, nei elementorių, knygų, nei kitų mokymo priemonių. Tekdavo mokyti iš mal­daknygių. Bet ir tų trūkdavo. Iš vie­nos maldaknygės tekdavo mokyti net po 2-3 mokinius. Be to, reikėdavo slapstytis nuo rusų žandarų ir nuo šnipų.
        Pociūtės apylinkėje rašto pažinimas plėtėsi ir žmonės džiaugėsi. Bet buvo ir nedorėlių, kurie Pociūtę skųsdavo rusų administracijai. Tokie skundėjai buvę Stulpinas ir Majauskienė. Jie gyveno Ž.Kalvarijos miestelyje ir rusams skųsdavo. 1879m. pas Pociūtę buvo padaryta pirmoji krata. Bet žandarai nieko nerado, nes seniūnas ją buvo iš anksto perspėjęs. Tik nuo to laiko reikėjo dirbti kuo atsargiausiai, keisti butus ir t.t. Paskiau niekas nenorėjo net buto išnuomoti tam tikslui. Mat, sugavus būtų nukentėjęs ir buto sa­vininkas. Tekdavo mokyti keliose Kryžiaus koplyčiose. Daugiausia mokydavo šiose koplyčiose: Kapų, švento Jono kalno ir Kryžiauninkoje. Dažnai Pociūtė savo mokinius žiemą mokė ant aukšto, pasislėpus palėpėje, o pavasarį, kai būdavo geras oras, mokė pasislėpusi net krūmuose, brūzgynuose. Pradėjus dažniau kratyti, nenorėjo niekas priimt ir gyvent. Reikėjo truks-plyš įsigyti savo namelį. Lėšų neturėjo, nes už mokymą beveik nieko negaudavo. Visas atlyginimas būdavo, jei kuris vaikų tėvas atveždavo šiokių tokių produktų. Už paskutinius iš dalies likusius 100 rublių ji nusiperka prie bažnyčios žemės sklypą. Parapijoje susipratę ūkininkai atjautė jos darbą ir statantis parėmė, skolindami jai pinigų ir visokeriopai jai padėdami. Iš tokių geradarių paminėtini: Laurynas Sandeckas, Pranas Šilinskis, Jurgis Butkus ir daug kitų. Įsikūrus savo namuose, darbas sekėsi kiek geriau, nors ir dabar vis tekdavo daugiausia mokyti koplyčiose. Apylinkinės policijos nelabai tebijodavo- ši būdavo papirkta. Jei ir kratydavo - vien dėl vyresnybės akių.
        Pociūtė buvo ir knygnešė. Vasarą, kai vaikus paleisdavo, ji eidavo į šventas vietas, Kretingos, Šiluvos atlaidus ir visuomet grįždavo apsikamšius knygomis. Ji sakydavo:
- Po atlaidų skraiste lengva ir gudriausius apgauti.
        1893m. pas Pociūtę vėl buvo didelė krata. Tada užtiko tik 3 mo­kinius ir rado keletą knygų. Kiti vai­kai nulindo į rūsį, subėgo į kamarą ir pasislėpė, kaip kas galėjo. Pociūtė žandarus pavaišino, įspaudė į delnus rublinių, ir jie protokolą taip sustatė, kad teismas nerado kaltės ir bylą numarino. Paskiau Pociūtę dažnai krėsdavo, bet nieko nerasdavo. Jos mokiniai mokėdavo pasislėpti ir knygas paslėpti.

    Ar esate pastabūs skaitytojai?
  1. Daraktoriai mokė slebizavojimo būdu. Ką šis žodis reiškia: a) panieką mokymo būdui, b)      šveplavimą, c) skiemenavimą ( iš graikų “syllabikos” – skiemeninis).
  2. Kokiame Just.Marcinkevičiaus veikale tą skaitymo būdą radote?
  3. Kiek kartų daraktorė buvo žandarų krėsta spaudos draudimo metais?
  4. Kaip dažniausiai buvo atsilyginama už vaikų mokymą?

 
       
       
        Bet 1903m. žiemą vėl buvo didelė krata. Jau iš pat ryto Pociūtės mokyklą apsupo 18 pasienio žandarų su Šėtos asesoriumi ir keturias valandas kratė. Tuo kartu rado 40 mokinių. Kiti dar nebuvo atėję. Prie Pociūtės namelio net iš tolo nieko neleido prieiti. Taip pat iš namelio niekas negalėjęs išeiti. Vienas mokinys užsimanęs eiti savo reikalo, tai žandaras jį lydėjęs į išvietę ir ten saugojęs. Šios scenos karikatūra net buvusi įdėta viename Tilžės laik­raštyje. Pas Pociūtę žandarai užtiko visą maišą knygų. Ją areštavo ir pasodino į kalėjimą. Bet geriems žmonėms padėjus užstatą, ją iki teismo paleido iš kalėjimo. Bylos sprendimas užsitęsė apie metus laiko. Jai grėsė didelė bausmė. Bet, Pociūtės laimei, atėjo 1904m., buvo sugrąžinta lietuvių spauda, pasirodė caro manifestas ir jos byla buvo numarinta. Tai buvo iš eilės vienuoliktoji ir paskutinė krata.
        Po to, nors ir buvo leista mokyklose dėstyti lietuviškai, Emilija savo darbo nemetė. Ji turėdavo mokinių visada daugiau, nei valdžios išlaikoma pradžios mokykla, šį darbą ji tęsė iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Nors ji paskutiniu laiku ir nebe­mokė vaikų, bet vis tiek apylinkės gyventojai eidavo pas ją su įvairiais reikalais. Ji nė vieno neišleisdavo kuo nors nepadėjusi: vieną sušelpdama, kitą pamokydama, trečią paguosdama, ketvirtą pabardama ir t.t.
        Nuo 1928m. pradžios Ministerių Kabinetas už nuopelnus Lietuvai E.Pociūtei iki gyvos galvos paskyrė pensiją po 50 litų per mėnesį.
        Neilgai teko naudotis jai pensija, nes 1932m. liepos mėn. 7d. 6 valandą ryto mirė. Palaidota to pat mėnesio 9d. Žem. Kalvarijos kapinėse. Į laidotuves, nors buvo pats dar­bymetis ir nešventa, susirinko veik pusė parapijos gyventojų. Visi norėjo pareikšti tai tautos didvyrei paskutinį sykį savo pagarbą. Ji buvo visą amžių dirbusi dėl jų gerovės, dėl visos tau­tos.
        Taip rusų persekiojama ir nuo šnipų slapstydamasi Emilija Pociūtė išmokytojavo 25 metus. Ji išmokė skaityti bemaž visą Žemaičių Kalvari­jos apylinkę. Iš jos mokyklos išėjo daug tėvynei naudingų sūnų ir dukterų. Visą savo gyvenimą ji paaukojo Dievui ir Tėvynei. Tai buvo reta asmenybė.
   
 
   
        P.S. Redakcija dėkoja gerb.Leokadijai Jurkutei, nurašiusiai šį straipsnį iš žurnalo "Naujoji vaidi­lutė", 1940, Nr.I ir atsiuntusiai Knygnešių krivulei, No 8, 1991.03.16