Juozas Miliauskas-Miglovara – taip pat aušrininkas, dalyvavęs 1863 m. sukilime. Kilęs iš Vainuto apylinkės (Tauragės apskr.), mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Palikęs mokyklos suolą, išėjo į sukilėlius, bet jam pavyko išsislapstyti ir net įsitaisyti Rygos policijos tarnyboje, iš kur buvo patogu išsiuntinėti „Aušrą“ paštu po plačią Rusiją.

            O išplatindavęs jis „Aušros“ iki 50 egzempliorių, tuo labai reikšmingai paremdamas laikraščio išlaikymą.

            Vaižgantas jo patriotinius straipsnius vadina graudžia rauda. Štai jo kreipimasis į nutaustančius lietuvius:

            „Ko jūs nusigręžiate nuo mūsų ir uždarote savo kūno pajautimus dėl to tiktai, kad nebegirdėtute iš didžiausios meilės balsiai minavojančiųjų gimtiniais žodžiais tėvynės vardą... Kas palaimins jus, viengenčiai, kurių tėvai, žengdami į amžiną gyvenimą, nebematys jūsų prie lovos smerčio ir nežinos, kuo pavadinti vaikelius savo ir kokiai laimei juos pavesti...“

            J. Miliauskas spausdino „Aušroje“ eilėraščių ir išleido atskirą  rinkinėlį dar „Aušrai“ gyvuojant. Jis buvo įsitikinęs poezijos galia ir nauda, nes

            „Daina pasaldins vargelius artojui;

            Prabudins širdyje dorybę,

            Daina parodys, kur tikra teisybė“.

            V.Mykolaitis-Putinas laiko J.Miliauską vienu iš vaisingiausių ir geriausių „Aušros“ poetų. Gamta ir tėvynės meilė – pagrindinės jo poezijos temos. Be to, jo poezija gan liaudiška,  primenanti Strazdo ar Aleknavičiaus eiles.

            Metęs policijos tarnybą ir dirbdamas Šiauliuose raštininko darbą, aušrininkas sulaukė laisvės laikų. Iš jo keturių vaikų tik vienas sugrįžo Lietuvon. Kiti paliko svetur, nepajėgę pasekti pėdomis tėvo, kurį Vaižgantas vadina tvirtu Lietuvos inteligentų tautybės pionieriumi ir retos karštybės Lietuvos mylėtoju.

           

                                                Iš: Jono Stoskeliūno straipsnio „ Įžymieji aušrininkai“,

                                                „Aušra“ (Seinai), 1983 nr.1