Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

LIUDVIKAS MISEVIČIUS - KULIEŠIUS

Liudvikas MISEVIČIUS (KULIEŠIUS)

Utenos krašto knygnešys, gyvenęs Kuktiškėse. Dirbo mūrininku. Keliaudamas po apylinkes, palikdavęs knygelių daugiavaikėse šeimose, skaitė vaikams ir ragino juos mokytis skaityti, saugoti knygeles, o perskaičius papasakoti kitiems. Knygų, elementorių , kalendorių, maldaknygių gaudavo iš knygnešio Motiejaus Balčiūno, pats parsinešdavo iš Vilniaus. Draudžiamomis knygomis aprūpindavo kryždirbį Antaną Deveikį, kuris savo įrankių dėžėje nešiodavosi ir lietuviškų knygų, duodavo jas paskaityti aplinkiniams. Deveikis nebuvo labai mėgiamas dėl laisvamaniškų pažiūrų, bet buvo giriamas už gražius darbus.

1898 m.Liudvikas Misevičius (Kuliešius) buvo policijos sulaikytas Utenos turguje, iš jo atimta 4 lietuviškos knygos. Buvo nubaustas 7 dienų arešto policijos areštinėje.

Kuktiškių kapinaitėse dėkingi kuktiškėnai pastatė jam paminklą su šviesą simbolizuojančia liepsnele.

PĖSČIOMIS Į VILNIŲ SPAUDOS...

Utenos krašto žemė priglaudusi per keturiasdešimtį žinomų knygnešių. O kiek jų liko nežinomų... caro žandarų gaudytų, daužytų, tremtų iš tos taip toli nuskambėjusios „Aušros" gadynės. Tremtinys anykštėnas A. Biliūnas yra užrašęs tokį atsitikimą: Žandarų peršautas knygnešys srūvančiu iš širdies krauju jo nešamame elementoriuje parašo paskutinį testamentą: „Aš, Povilas Janukėnas iš Viešintų miestelio ir parapijos siuvėjas, mirštu nušautas žandarų..." Tai buvo mūsų krašto žmogus, drauge su uteniškiais, užpalėnais, tauragniškiais aukojęsis lietuviško žodžio vardan.

Apsimetę elgetomis, degutininkais, račiais, daugelis su knygelėmis užančiuose, pasermėgiuose, atsargiai siūlydavo lietuvišką raštą kermošiuose, jomarkuose, kuokynėse. Šie neturtingi, dažniausiai nevedę, „dėdės", brolių užguiti siuvėjėliai, mūrininkėliai, dailidės, kryždirbiai buvo kartu ir dvasingi, taurūs idealistai, tikėję šviesesne diena. Nulenkime galvas tiems, kurių vardus žinome.

Mataušas Balčiūnas (slapyvardis Medinis), kilęs iš Taurapilio kaimo, pradėjo platinti knygas nuo 1888 m. ligi spaudos atgavimo, iš pradžių pėsčias nukeliaudavęs i Tilžę, paskui vežęs arkliu, pardavinėjęs spaudą labai plačiai -- pradedant Kurkliais, Salaku, baigiant Adutiškiu, Mogiliovu. Paragintas Tauragnų kunigo M. Šaikūno, jis išsikėlė su juo ir seserimis „į Pajūrę" ir, pasidirbęs kelerias roges, kelis vežimus, prisipirkęs knygų, gabeno jas į gimtąsias vietas. Iš jo spaudą imdavęs kryždirbys A.Deveikis, Liudas Kuliešius, abu gyvenę lūšnelėje Kuktiškėse, vyžuoniškis A.Radzevičius ir daugelis kitų. Trejetą vežimų jis pristatęs į Mogiliovą, kur buvo išvežtų tauragnišklų, užpalėnų, anykštėnų. Iš Kvyklių kaimo kilusio A. Šinkūno pasakojimu, Medinis dažnai nakvodavęs pas jo tėvą, buvęs aukšto ūgio, su ilgais trinyčiais, ant kurių buvę prisiūta daugybė kišenių spaudai, o virš trinyčių vilkėdavęs ilgą juodą sermėgą. Sakydavęs, kad spaudą slepiąs ant piliakalnių, kur vaidenasi", kur paaugliai nesitrainioja. Šis kantrus, ne kartą žandarų sugautas, muštas knygnešys vertas mūsų pagarbios atminties.

Juozas Baranauskas (Paukštė) gimė ir mirė Čižiškėse (Sudeikių apyl.). Apsimetęs elgeta, suklypusiais dvigubu dugnu ratais jis daug pervežė knygų iš Žemaitijos, iš pajūrės. Knygas platinęs nuo tų metų, kaip ir Medinis, draugavęs su Garšvių draugijos žymiuoju knygnešiu Jurgiu Bieliniu, su debeikiečiu Jurgiu Baranausku, su Vaižgantu, kuris imdavęs iš Paukštės atskraidintas knygas bei raginęs kuo daugiau jų gabenti. Daug spaudos jis platinęs Utenos, Švenčionių, Zarasų, Mogiliovo krašte. 1898 m. jis su broliu Alfonsu bei posūniu Z. Rapševičium buvo suimti, radus jų namuose literatūros. Juozas išbuvo tremtyje 10 metų, o 1914 m. karo metu dar buvo išvežtas į Vokietiją, iš kur grįžęs mokė lietuviškai kaimo vaikus.

J. Baranausko kaimynas iš Vaiškūnų kaimo Tamošius Stankūnas tiesos grūdus daugiausia sėjo Dusetų krašte. Siuvėjas, dailidės sūnus, ten draugo priglaustas, spaudą slėpė bažnyčios bokšte. Gabendavo ją Daugpilio geležinkeliu, buvo sugautas, policijos prižiūrimas iki „aušrinės" — taip jis vadino spaudos atgavimą.

Jonas Vilūnas iš Maneičių kaimo (Sudeikių apylinkė), tarnaudamas dvaruose, išmoko rašto, keletą kalbų ir knygnešiavo apie 15 metų Gabeno knygas iš Vilniaus, Tilžės, turėdamas kartais po keliolika pūdų spaudos, kurią ir pardavinėjęs, ir veltui dalijęs.

Antanas Zizas, gimęs ir miręs Klovinių kaime, buvęs likimo nuskriaustas raišas žmogelis, girtuoklio sūnus, gyvenęs Kelmėj, Tilžėj ir Tauragėj. Ten gaudavęs knygų ir deguto vežime slėpdamas vežęs, o čia — medžių drevėse, kelmuose jas išsaugojęs, dalijęsis su kitais knygnešiais.

Jonas Zlatkus iš Narkūnų kaimo su žmona Traskyte Domicėle nuo 1900 m. buvo policijos priežiūroje. Jis buvo areštuotas, kai pas juos rado 26 knygas, tarp kurių labai draudžiamus kalendorius.

Adomas Šaltenis iš Nemeikščių kaimo mokėjęs kalbų, buvęs Virbaly, spaudą gabenęs iš Tilžės. Už surastus pas jį 200 egz. „Šaltinių" buvo nukentėjęs. Trissyk teistas, sėdėjo kalėjime.

Naujasodiškis Albertas Katinas 1895 m. buvo suimtas ir 6 mėn. sėdėjo Ukmergės kalėjime. Pas jį buvo rasta „Šviesos", „Apžvalgos" numerių, kalendorių, maldaknygių. Jo būta tikro „dėdės": Albertukui užsimanius važiuoti piršlėmis, brolis Juozas numaustęs ratus. Taip jis ir palikęs... tik knygnešėlis.

Kuktiškėnas Liudvikas Kuliešius (Misevičius) į Vilnių spaudos eidavęs pėsčias. Badmiriaudamas, prisikrovęs užančius spaudos, knygelių, šias „liepsneles" jis siūlydavo visiems, prašydamas neplėšyti. Nekęsdavęs rūkorių, žindančių „raganos kaką". K. Valiulis prisimena, kaip L. Kuliešius senatvėje, prilaikydamas be sagų sermėgėlę, atšlubuodavęs prie mokyklos ir prašydavęs vaikų parodyti lietuviškus vadovėlius. Kuktiškėnai, jį pagerbdami, kapinėse pastatė paminklą su šviesą simbolizuojančia liepsnele.

Daug dar derėtų paminėti mažiau garsių, bet gerai neištirtų knygnešių. Daugailių krašte knygas platino net keli Jūrelės — Uršulė iš Duobių kaimo, Jonas, Justinas ir Julija iš Daugailių. Taip pat A. Galinis iš Gutaučių. Po pačią Uteną ilgokai spaudą nešiojo narkūniškis Juozas Baltrūnas, Gudu, Levuku vadinamas. Jis į Narkūnus pasikvietęs ir žymųjį šių apylinkių daraktorių Vincą Šyvį, kurį, kilusį iš Biliakiemio, vėliau priglaudė narkūniškiai gražiose savo kapinaitėse. Utenoje dar knygas platino A. Dikinis iš Degučių kaimo, Aleksandras Audickas iš Birutės gatvės, Jurgis Keras.

Tauragniškiuose su trim seserimis, slėpdamas jaujoje knygas, platinęs jas Vincas Strazdas, žymaus knygų leidėjo K. Strazdo iš Strazdų kaimo tėvas, taip pat Silva Vaišnoras, Kazys Valys (abu iš Pilkenių kaimo) Vincas Grašys, Karolis Gineitis, Pranciškus Gaidelis (visi iš Tauragnų kaimo). Leliūniškiuose — iš Kuktiškių persikėlęs A. Deveikis, A. Ratkevičius. Mykolas Petronis (iš Antalgės), vyžuoniškiuose — A. Radzevičius, Užpalių krašte — Motiejus Masiulis, Martynas Sirutis, Tamošius Uborevičius, Mataušas Remeikis, Sudeikių — Martynas Girutis, Rapolas Petrulionis, Jurgis Braukyla.

Tai jie visi mums atnešė „Aušrą", tai jie išlaikė gyvą mūsų kalbą, išmokė rašto. Po sukilėlių jie buvo pirmieji kovotojai ir pirmieji tremtiniai.

A. GASPERAITIS

Lietuvos kraštotyros draugijos narys

Iš: „Utenis“, 1989 kovas