Organizacijos veikloje buvo daug subti­lybių. Antai S. Račiukas paliudijo, jog M. Valančius pavedė jam perduoti J. Zabermanui laišką lotynų kalba, parašytą ant popieriaus, kuris glamžomas nečeža. Tuomet vyskupas jį pamokė, jog tokį laišką reikia paslėpti rankovėje ir nebijoti patikrinimo muitinėje. Gaurės vikaras Vitalis Dembskis paliudijo, jog dar 1867 metais, jam lankantis Kaune pas vyskupą, šis išėmė iš pečiaus apie 20 žemaitiškų vadovėlių, kuriuos atidavė jam, sakydamas: "...išdalink ir parduok vaikams, kad jie nepamirštų tų raidžių, kuriomis jų tėvai spausdino knygas...". Pinigus vyskupas perduodavęs ryšulėliuose, kuriuos užanspauduodavo moneta.

Visi įkalčiai šioje, pirmoje, knygnešių by­loje buvo prieš M. Valančių. Valdžia įtarė, jog vyskupas su tardomaisiais susitardavo, ką jiems sakyti, ir jų teiginius patvirtindavo. Dėl to sumažėdavo tardomųjų kaltė, nes į M. Va­lančiaus teiginius teismas atsižvelgdavo. Atsar­gus, gudrus, mokantis pasiteisinti, vyskupas, matyt, tų kaltinimų nebijojo. Nelabai jis, matyt, būgštavo ir dėl savo paties likimo. Tačiau tuomet M. Valančiui nepavyko išgelbėti nuo bausmės svarbiausių organizacijos dalyvių. S. Kula­kauskas, S. Račiukas ir V. Norvaiša 1871 metais buvo ištremti į Tomsko guberniją, Žvingių klebonas ir literatas Pranas Butkevičius - į Tobolsko, Naujamiesčio (Panevėžio rajonas) vikaras Motiejus Kaziliauskas ir Salantų vikaras Pranas Straupas - Archangelsko, Darbėnų vikaras Kazimieras Eitutavičius - Viatkos gu­bernijas. Kitiems organizacijos dalyviams teko švelnesnės bausmės. Moterys tuomet buvo paleistos. K. Laurinavičiūtė ir toliau gabeno lietuvišką spaudą, vėl buvo ne kartą suimta ir galop ištremta iš krašto.

            1871 metais balandžio 10 dieną M. Obolenskis asmeniškai ir visiškai slaptai pasiūlė generalgubernatoriui A. Potapovui projektą, kaip geriau „atsikratyti" Valančiaus. Jis teigė, jog vyskupą reikia nubausti ne už tikruosius nusikal­timus, nes tie nusikaltimai liaudyje virs­tų žygdarbiais dėl engiamo katalikų tikėjimo. Jis siūlė įteigti žmonėms, jog M. Valančius nesugeba vadovauti Telšių eparchijai, nurodant šias priežastis: didelį katalikų kunigų pasil­eidimą bei nedorovingumą, girtuokliavimą, celibato laužymą, kurio vyskupas nedraudžia, dideles rinkliavas iš parapijiečių už bažnytines apeigas. Tokia opinija, gubernatoriaus nuomone, pakenktų vyskupo autoritetui.

             M. Obolenskis nurodė, jog geriausias būdas būtų M.Valančių "išvaryti poilsiui į kurį nors Romos katalikų vienuolyną ne Kauno gubernijoje". Panašias priemones kovo 25 dieną Vilniaus generalgubernatorius ir pasiūlė Kitatikių reikalų departamentui Peterburge. Balandžio 12 dieną minėtas departamentas A. Potapovui atsakė, jog tuoj pat nušalinti Valančių nep­ageidautina, nes reikėtų ieškoti kito asmens į jo vietą (patikimo, tinkamo šioms pareigoms žmogaus Departamentas dar nebuvo numatęs), o tąkart juridiškai neįrodžius jo nusikaltimo (rankraščių nerasta), būtų užkirstas ke­lias patraukti vyskupą teisėton atsakomybėn ateityje. Carinė valdžia bijojo M. Valančiaus populiarumo ir naujų liaudies bruzdėjimų. Ji gerai atminė, kiek pastangų ir lėšų kainavo jai 1863-1864 metų sukilimas, M. Muravjo­vo vadintas karu.

Tuo tarpu vyskupas M. Valančius darbavosi toliau. Jis susipažino su garsiuoju knygnešiu Jurgiu Bieliniu ir vėl davė šiam pinigų lie­tuviškoms knygoms spausdinti. M. Valančius tikriausiai jautė (kas dabar tai besužinos?), jog būtent šiose, vyskupo, pareigose jis gali geriau­siai pasitarnauti savo tautai.

 

Vida GIRININKIENĖ       Iš: „Atgimimas“ , 1990 Nr.11