BLAIVYBĖS SĄJŪDIS 1858 -1864
Vyskupas M.Valančius savo testamentiniame laiške vyskupijos katalikams
rašė: "Vienoj kelionėj 1858 metuose, apturėjęs įkvėpimą Dvasios
Švenčiausios, idant apsakinėčiau blaivystę, pradėjau skelbti tą dorybę
ir pats pirmas kelias dešimtis žmonių įrašiau Palėvenėj į knygas.
Paskiau drauge su kunigėliais savo apskelbiau ją po visą vyskupystę".
Vyskupas blaivystę skelbė per bažnyčių
vizitacijas, patardamas kunigams įsitaisyti knygas ir jose surašyti
parapijiečius, norinčius būti blaiviais.
M.Valančiaus nuomone, blaivybė buvo vienas iš pagrindinių būdų žadinti
žmonėse geresnio gyvenimo viltį bei tautinę savimonę. Greitai sąjūdis
apėmė Žemaičių vyskupiją bei visą Lietuvą. Rusų administracija griežtai
draudė organizuoti visuomenę be jos leidimo bei priežiūros, bet
M.Valančius sugebėjo įtikinti valdžią, kad blaivybės sąjūdis atsirado
niekam nenurodinėjant ir neorganizuojant.
Netrukus pasirodė vyskupo parašyti blaivybės ganytojiški laiškai.
Pirmajame blaivybės laiške (1858.12.25) vyskupas džiaugėsi, kad žmonės
atsisakė gerti degtinę ir araką (tikras vynas ir alus nebuvo
draudžiami): ..“ nebegirdėti jau muštynių... namuose. Moterys ir
ūkininkės, nudžiūvo ašaros nuo skruostų jūsų,
nebesikavojat nuo vyrų savo girtų namo pargrįžtančių. Barniai ir
muštynės po rinkas ir karčemas išnyko, ... butuose pargrįžo meilė tarp
ūkininkų ir saviškių, jau nebegirdėti baisių atsitikimų iš arielkos,
visi namų darbai geriau klojas... ".
Tikintieji masiškai įsirašydavo į blaivininkų brolijas, kurios nors ir
buvo neoficialios, bet buvo laikomos legaliomis, nes nebuvo įstatymo,
jas draudžiančio. Parapijų dvasininkai aiškino, kad jie vyskupo
nurodymo negavę, o skelbią blaivybę savo nuožiūra, nes tai yra jų
ganytojiška veikla. Po dvejų metų - 1860.VII.25 generalgubernatoriui
Nazimovui išsiųstame rašte M.Valančius pateikė visus nustebinusius
duomenis - iš 835 243 Kauno gubernijos katalikų (199 parapijos) apie
692 000 priklausė blaivybės brolijoms. Jų nariai sudarė 83,2 procento
katalikiškosios gyventojų dalies. Miestuos ir miesteliuose tai sudarė
apie trečdalį katalikų, o kaimiškose parapijose blaivininkai sudarė iki
90 ir daugiau procentų visų parapijiečių.
Visur, kur tik blaivybė išplito, žmonės ją sutiko kaip materialinį, o
kartu ir dvasinį gėrį. Atsidėkodami pradėjo statyti blaivybei skirtus
paminklus ir kryžius. Buvo spausdinami plakatai, kaldinami medaliukai,
kuriamos dainos. Turbūt įspūdingiausias paminklas buvo pastatytas
Skapiškio miestelyje (dabar Kupiškio r.) Tai aukšta mūrinė koplyčia su
barokinės formos stogu ir kryžiumi. Aplink koplyčią po pat karnyzu
įmūryti degtinės buteliai kaklais žemyn ( suprask, svaigalai išpilti).
Seniausias paminklas blaivybei - akmeninis kryžius, pastatytas Nevarėnų
kaimo kapinėse 1858 m., ir šiandien tebestovi. Ant jo iškaltas
įrašas“Kauno gubernij arielkas nebger“. Buvo statomi ir mediniai
kryžiai (Anykščiuose ir kitur).
1863 m. įsigaliojus naujiems akcizo nuostatams ir prasidėjus sukilimui,
blaivybės brolijos tapo nepageidautinos. 1864.IV.1 8 Vilniaus
generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu brolijos buvo uždraustos kaip
antivyriausybinės organizacijos. Bažnyčios įtaką sumažinti okupacinė
valdžia tegalėjo tik represinėmis priemonėmis. Už blaivybės propagavimą
kunigams buvo skiriamos pinigines baudos, grasinama karo teismu. Taip
vysk. M.Valančius blaivybės akcija visur negrįžtamai silpo, bet
daugelis vyskupui ištikimų kunigų blaivybės sąjūdį siekė tęsti.
Vaidevutis Būdvytis
Iš Lietuvos blaivybės fondo ir Knygnešio draugijos leidinėlio, 1999
Skaitydami pagalvokite, ką bendro turi blaivybė ir knygnešystė.
Ar esate pastabūs skaitytojai?
1. Jūs jau žinote, kad caro valdžia draudė mums raštą lotyniškomis
raidėmis. Kodėl nenorėta leisti kurtis blaivybės brolijoms?
2. Kam buvo skirti vyskupo ganytojiški laiškai?
3. Kiek laiko truko blaivybės sąjūdis ir kokių rezultatų buvo pasiekta?
4. Kodėl Valančius skelbė blaivybę, ar tik dėl žmonių sveikatos?
Reimontas Algirdas nuotrauka