MYKOLAS KRUPAVIČIUS

  

     

 

 

 

 

Kovoje už mokyklos sutautinimą lenkiškoji liaudis bu­vo atsparesnė kaip lenkų mokytojai. Liaudis ilgiau išlaikė kovą už lenkišką mokyklą. Visur būdavo šaukiamos valsčių sueigos, kuriose būdavo daromi nutarimai viską, kas rusiška, pašalinti iš mokyklos ir nustatomos sankcijos prieš mokyto­jus, kurie tų nutarimų nepaklausytų. Viena skaudžiausių baus­mių buvo mokytojo algos nutraukimas ir jo išmetimas iš mokyklos patalpų.

Buvo parengti tai kovai ir pradžios mo­kyklos mokiniai. Vieną ankstyvą rytą man esant toje pa­čioje Penchratkoje (prie Lomžos), neįprastą mokyklai valandą išgirdau gy­vą vaikų triukšmą. Manydamas, kad pramiegojau pirmą pa­moką, šokau iš lovos. Pasirodė, kad ligi pirmos pamokos dar valanda laiko. Išėjau pasidairyti, kas mano vaikus taip anksti į mokyklą atviliojo, ir pamačiau keistą reginį: vidury kiemo liepsnojo laužas, aplink, susikabinę rankomis, vaikai šokinėjo ir kažkokią dainą dainavo. Kiti baigė nešti iš mo­kyklos spintos visą joje buvusį lobį, jau minėtus aplinkraš­čius, žurnalus ir kt. Ir visa vertė į laužą. Spintos durų vie­nos dalies taip pat neradau: ir ta atsidūrė lauže. Prie kiek­vienos rusiškos mokyklos buvo didelė, gal metro aukštumo, iškaba, kurios pusę užimdavo rusų dvigalvis erelis. Ir tą vai­kai su basliais nukrapštė. Lauže jai paskyrė garbingiausią vietą. Nebuvo kas veikti: grįžau į kambarį ir ramiai lau­kiau pamokų pradžios. Vaikai darbu sutautino mokyklą. Ne­beliko nė tipingos rusiškos iškabos, nė caro portreto ir nė pėdsako spausdinto rusiško žodžio, nes liepsnai buvo suau­kotos ne tik knygos, bet ir mokinių nuosavi vadovėliai.

Pagal tvarką pamoką pradėjęs nuo maldos, vienam sky­riui liepiau išsiimti rusiškas skaitymo knygas. Visa mokykla, kaip bičių avilys, vienu balsu suūžė: "Neturim ir neturėsim, pone mokytojau". Paklausiau, kodėl neatsinešė. Atsakė unisonu: "Atsinešėm, bet sudeginom".

Pradėjau darbą sutautinto­je lenkų mokykloje. Dirbom grynai lenkiškai — 3-4 mėnesius. Vieną dieną žiemos metu pamačiau sustojantį prie mokyklos vežimą, iš kurio lipo Lomžos mokyklų direkcijos viršininkas Afanasjevas, o iš abiejų vežimo pusių buvo 6-8 raiti kazokai. Nesi­skubinau jo nė sutikti, nė duris atidaryti. Dirbau savo dar­bą lyg ir nepastebėdamas jo. Vis revoliucijos meto įtaka! Atsigrįžau tik tada, kada jis, įžengęs į mokyklą, rusiškai vaikus pasveikino: "Sveiki, vaikai". O vaikai, lyg vėl kažkieno pamokyti, savo viršininką pasveikino ne rusiškai, kaip paprastai, bet su tam tikru triumfu veideliuose — lenkiš­kai: "Sveikinam poną viršininką." Viršininkas, manęs lyg ne­matąs ir net rankos nepadavęs, rusiškai paragino vaikus pa­imti rusiškas knygas. Vaikai vėl spindinčiais veideliais atsa­ko lenkiškai: "Neturim, pone viršininke". Tik tada Afanas-jevas atkreipė į mane savo malonų dėmesį ir paklausė, ko­dėl vaikai neatsako rusiškai ir nesiima rusiškų vadovėlių.

Jam atpasakojau visą mokyklos sutautinimo istoriją, kurios pradžią sudarė 21-mo mokytojų suvažiavimo rezoliucija, pas­kui valsčiaus sueigos nutarimai ir tėvų delegacijos to nuta­rimo įteikimas man. Papasakojau apie laužą, kuris surijo vi­sa, kas mokykloje buvo rusiška. Afanasjevas šiurkščiais žo­džiais pradėjo šaukti ir kaltinti sakydamas, kad tai esąs ma­no darbas, kad aš turėjęs pasišaukti į pagalbą policiją mo­kyklos turtui apsaugoti. Jam atsakiau, kad gyvenu vidury laukų tarp žmonių, priešiškai nusistačiusių prieš visa, kas ru­siška. Mano vieno kova už rusišką mokyklą būtų tuščias ir bevaisis darbas. Afanasjevas replikavo. Kodėl aš nekovo­ju už tokią mokyklą, kuri Rusijos valdžios yra įsakyta. Aš ramiai atsakiau: "Bepig tamstai būti drąsiam, kada tave lydi ginkluoti kazokai".

Tuomet viršininkas stvėrė mane už ran­kos ir įsitraukė į mano kambarį. Pusę valandos jis mane vedė į tiesos kelią, tai nurodydamas, kad lietuviui nėra pras­mės kovoti už Lenkijos idealus ir siekius, kurie lietuviams priešingi, tai grasindamas atleisti iš vietos ir palikti be duo­nos kąsnio, tai cituodamas kažkokius įsakymus mokytojus bausti kalėjimu, tai pamokydamas, kaip man reiktų tokiu atveju elgtis ir t.t.

Daug pykčio parodė už mano jam atsakymą prie vaikų. Sugrįžęs į mokyklą, jis atsigręžė į mano pusę ir garsiai pra­šneko: "Pasakyk man, kuris vaikas neatsakinės rusiškai ir neatsineš rusiškų vadovėlių — aš ne tik jį, bet ir jo tėvus į kalėjimą sugrūsiu".

Tai buvo įžanga. Po to jis pradėjo mano vaikus egzaminuoti. Pirmam skyriuj jis paklausė vie­ną vaikiuką, kiek bus trečdalis iš dešimties. Suprantama, tas neatsakė ir negalėjo atsakyti, nes pagal programą tik trečiam skyriuj buvo trupmenos, bet ir tai tik paprasčiau­sios. Ir vis dėlto direktorius į recenzijų lapą užrašė: aritmeti­ka blogai. Rusų kalbos ir neklausęs užrašė: blogai, nes nie­kas rusiškai neatsakė. Vieną mažą mergaitę paklausė, koks yra 9-tas Dievo įsakymas.  Nors vaikui ne iš eilės ir sunku poterius kalbėti, bet mergaitė atsakė teisingai: Negeisk mo­ters savo artimo. Direktorius, išgirdęs tikslų atsakymą, tuo nesitenkino ir paklausė „O vyro savo artimo, ar galima geis­ti?" Mergaitė savo geriausia valia atsakė: "Galima". Re­cenzijų rubrikoj prie religijos punkto prisidėjo naujas: blo­gai. Tik prie lenkų kalbos pridėjo: gerai. Blogesnės recenzi­jos negalima buvo laukti. Buvau pasirengęs su savo mokyk­la atsisveikinti.

 

                        Ištrauka iš Mykolo Krupavičiaus knygos „Atsiminimai“, Čikaga, 1972