"Aušra" niekados neturėjo gerų sąlygų gyvuoti. Nuolat trūko lėšų, dažnai keitėsi re­daktoriai, ir M.Jankaus bei J.Mikšo laik­raščio redagavimo laikais spausdinimas Mau­derodės spaustuvėje brangiai atsiėjo. O kylant "Aušros" kainai, pradėjo mažėti prenu­meratorių.
J.Mikšas, gavęs iš tėvų savo dalį (apie 10 tūkst. vokiškų talerių), įsigijo Tilžėje moder­nią spaustuvę ir "Aušros" leidimą perėmė į savo rankas. Tapęs "Aušros" redaktoriumi, J.Mikšas tikėjosi, kad, padidinus laikraščio formatą ir apimtį, spausdinant iliustracijas ir dainų gaidas, reikalai pamažu pasitaisys. Bet reikalai negerėjo. Laikraščio prenumeratorių nuo 250 (1885 metais) sumažėjo iki 175, tuo tarpu 1884 metais jų buvo apie 300.
J.Mikšui buvo nelengva. Kiekvieno "Auš­ros" numerio išleidimą redaktoriui tekdavo dengti savo lėšomis, netrukus įmonę ištiko bankrotas. Spaustuvė buvo parduota paskel­bus varžytines. "Aušra" nustojo egzistavusi, jos redaktorius ir leidėjas J.Mikšas, ant tė­vynės aukuro paaukojęs visą savo gyvenimą ir tėvų palikimą, nusivylęs visuomenine veik­la ir kai kurių tariamų bičiulių elgesiu, per­sikėlė gyventi į Labguvą, kur 1903 m. gegužės 1 d., tik pradėjęs 42-uosius savo metus, mirė. Šiandien net nežinome, kur šio tauraus lietuvio kapas.
Nuo "Aušros" gadynės pradžios mus ski­ria daugiau nei 100 metų. Nors ir nėra išlikęs šio laikraščio leidimo archyvas (plačiau apie tai "XXI amžiuje" rašyta 1998. 03. 02, Nr.20), bet galima daryti išvadą, kad "Aušrą" ir J.Mikšo spaustuvę pražudė lietuvių tarpusa­vio rietenos, įvairios intrigos ir nenoras padėti tautiečiui, dirbančiam kultūrinį darbą ir pa­tekusiam į keblią padėtį. Deja, čia nemažai "prisidėjo" ir Martynas Jankus. Stengdama­sis išbristi iš susidariusios kritiškos situacijos, J.Mikšas kreipėsi į žinomus kultūros veikėjus, prašydamas paramos. Tokią telegramą, mal­daujančią keturių ar penkių šimtų frankų, ga­vo ir J.Basanavičius. Nespėjus nė apmąstyti prašymo bei iškilusių klausimų, įkandin nuo Nemuno krantų atėjo ir raštelis. Jis perspė­jo: "Širdingas Brolau! Turiu tav žine duoti, kad minau Mikšui pinigus nesiųstumei, jis nor mus visus apgauti. Tavo viengentis ir bro­lis Jankus. Bitėnuose 22 Jauniaus 1886" (D.Kaunas. "Aušrininkas", 1996). Reikia manyti, kad panašių M.Jankaus rašytų raš­telių būta ir daugiau.
"Aušra" - tautinio atgimimo kūdikis. Bet ar visi į šį kūdikį žiūrėjo geranoriškai? Ar ne­buvo žmonių, kurie kilniomis "Aušros" idė­jomis norėjo tik pasinaudoti ir todėl "drums­tė vandenį", kad Jurgio Mikšo spaustuvė su­bankrutuotų?
 
                                    Iš straipsnio laikraštyje „XXI amžius“, 1998  Nr.51
  Klausimai besigilinantiems į pirmojo lietuviško laikraščio ištakas:
 1. Kokių žmonių rate gimė „Aušros“ idėja? Kam to reikėjo?
 2. „Aušrą“ dažniausiai siejame su dr.J.Basanavičium. Kada jis ėmėsi „Aušros“ redagavimo? 
 3. Kada „Aušra“ nustojo eiti, kodėl? Koks leidinys stojo jos vieton? 
 4. Zauerveinas, nors ir ne lietuvis, sukūrė mums Mažosios Lietuvos himną. Kokį?
“Aušra” ir  Zauerveinas
       
        „Aušroje" bendradarbiavo ir vokietis Jurgis Zauerveinas-Girėnas, poliglotas, kilęs nuo Hanoverio, gerai mokėjęs 46 kalbas. Jis atvyko į Prū­sus apie 1874 m. Čia gerai išmoko lietuvių kalbą, gynė lietuvių kalbos teises moky­klose, kandidavo kaip lie­tuvių atstovas į Prūsijos sei­mą. Jam teko lietuviais ir nusivilti, matant, kad jie per­daug įrūgę svetimybėje, vokietėja ir nebrangina gimtosios kalbos. Nutaustančius lietu­vius viename eilėraštyje jis taip pašiepė: „Mes norim būti lietuvninkai, o jūs kosėkit vokiškai". Jo yra lietuviškai parašyti apie 48 eilėraščiai. Populiariausias eilėraštis, kaip sakoma, virtęs antruoju Lie­tuvos himnu „Lietuvninkai mes esam gimę" buvo ats­pausdintas „Aušroje" 1883 m. Paprastai giedami to eilėraš­čio du posmeliai:
 
Lietuvninkai mes esam gimę,
Lietuvninkai mes turim būt.
Tą garbę gavome  užgimę,
Tą ir neturim  leist  pražūt.
 
Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio,
Lietuvninkas   nieko   tikt natbos,
Kaip eglė ten prie Šešupėlio,
Ir vėtroj, ir žiemoj žaliuos.
 
        Taigi gal būsime ir įrodę, kad „Aušra" nebuvo eilinis lietuvių kultūros reiškinys. Apie ją susitelkė visos tautos rinktiniai žmonės. Gimtoji kalba visus juos jungė, nors jie mąstė įvairiai. Čia pasi­rodė ir proletarinės literatū­ros pirmieji daigai. Antai Juozas Andziulaitis-Kalnėnas savo eilėraščiuose atvirai kė!ė carizmo skriaudas, žadino revoliucines nuotaikas. Vėliau Amerikoje jis jau propagavo tarptautinį socializmą. J. Mačys-Kėkštas krypo į darbinin­kijos klausimus, apdainavo vargstantį žmogų, išnaudoji­mą, priespaudą.
                                                                           Jonas Stoskeliūnas
                                                                         Iš: „Aušra“ (Seinai), 1983 No 1
Jurgis Zauerveinas
Bernardo Aleknavičiaus nuotraukos iš jo knygos "Donelaitis ir mes", Vilnius, 1989