Giminių ir artimųjų prisiminimai apie Martyną Survilą
 
Kaip brangias relikvijas surankiojus artimesnių ir toli­mesnių giminaičių prisiminimus, atsirado galimybė geriau pažinti knygnešį Martyną Survilą kaip žmogų.
Pasakoja Valerija Šimaitienė, knygnešio anūkė, Martyno dukros Petronėlės Jūščienės duktė iš Tauragės. Pasakojimas užrašytas 1992 m.
 
Apie senolio knygnešystę namuose buvo dažnai kal­bama. Iš tų kalbų prisimenu, kad pas Survilą dažnai už­eidavo daug draugų (knygnešių), čia ir nakvodavo. Kartais senolis su jais ilgam iškeliaudavo nežinoma kryptimi. Bū­davo, kad pradėjus kilti audrai ir lietui, nuo Šaltuonos pusės pasigirsdavo draugų švilpimas, tai senolis taip pat atsiliep­davo švilpimu ir apsiskarmalavęs dingdavo iš namų, trauk­davo per Šaltuoną Gaurės link. Po kiek laiko grįždavo su "lauktuvėm". Tai būdavo "Baltasis Erelis", "Varpas", mal­daknygės. Nešamą spaudą jis vyniojo į vilnas, kad tikrin­dama žandaro ranka jos neužčiuoptų. Kartais pareidavo ne tik patys sušlapę, bet būdavo šlapi ir jų nešuliai. Tada nuo­šalesnėje vietoje ištempdavo virvę, ant jos kabindavo su­šlapusias knygas. Kad bloga akis jų nepamatytų, tai dar pridengdavo paklodėmis.
            Mano mama sakydavo, kad pas juos (M.Survilą) daž­nai lankydavosi, o žiemą ir nakvodavo, Jurgis Bielinis.
Savo vyro Martyno knygnešystei jo žmona Ona didelio palankumo nejautė ir nerodė. Mat,  ji pati skaityti mokėjo tik lenkiškai, be to šis jos vyro darbas nedavė ūkiui jokios ap­čiuopiamos naudos. Tai jautė ir suprato J. Bielinis, todėl užėjęs į Survilų sodybą, vengė rodytis pačiai šeimininkei. Būdavo, kad ir per didžiausią darbymetį, ar kraunant vežimą ar kokį kitą darbą dirbant laukuose ar savo kieme, išgirdęs  prie Šaltuonos sutartą švilpimą, palikęs nebaigtą darbą žmo­nai ir vaikams, pats pradingdavo. Mama prisimena Jurgio Bielinio dažnai kartojamus žodžius: "Atminkit, vaikai, caro familijos nebus nė paminat."
Kiek prisimenu savo senolį, tai jam niekada netrūko sąmojo, jis nesiduodavo nesėkmių sugniuždomas. Apie tremtį Rygoje jis sakydavo: "Buvau ant laisvos paselenijos". Ten buvo jo privalomas darbas - austi maišus. Mes, vaikai, klausdavom, kaip jis sugebėdavo surišti nutrūkusias gijas. Jis atsakydavo: "O kam anas rišti? Audi, audi kol viskas pasibaig".
Kadangi senoliui nešant knygas kartais tekdavo nuo pasieniečių sprukti per pelkynus, o kartą, anksti pavasarį, per ledonešį prisiėjo net kiek laiko tūnoti Požėrūnos upelyje, tai nuo tokių žygių neišvengė ir rimtų negalavimų - susirgo inkstų ir šlapimo takų ligomis. Kai būdavo lietingas oras, ypač naktį,namiškiai pastatydavo senoliui kibirą "saviems reika­lams", o šis neiškęsdavo neišėjęs laukan pasidžiaugti tokiu darganotu oru: "Tai oriuks per rubežių eiti".
Jau nepriklausomos Lietuvos laikais sūnus Jonas buvo išrūpinęs savo tėvui knygnešiui nemokamą gydymą Tauragės ligoninėje. Tai buvo rudenį. Mūsų šeima važiavo į Ližių kaimą (apie 6 km. nuo Tauragės) pasveikinti tetos Pran­ciškos Stėgvilienės (Martyno dukros) vardadienio proga. Pa­keliui užsukome į ligoninę aplankyti senelio, o po to - pas tetą. Pro tetos ūkį ėjo Pirmojo pasaulinio karo apkasai ir ten, kaip žmonės sakydavo, vaidendavosi. Mums pas tetą beuliojant įbėgo žado netekusi tarnaitė ir pranešė, kad prie apkasų vėl vaidenasi, na, o po kurio laiko pasirodė ir pats "vaiduoklis". Tai buvo mūsų senolis su ligoninės drabužiais ir chalatu, ir priekaištais: "Jums čia smagu, o mun ten viskan dūd be druskas. Ko aš ten būsiu.