Knygnešio paveikslo pėdsakais

Irena Kubilienė

 

Kiekvienas atradimas jaudina dvasią ir protą, o einantiems knygnešių pėdsakais -dvigubas džiaugsmas. Noriu papasakoti išties įdomią paveikslo paslaptį. Bene 1987 metais, minint mokslininko Teodoro Grotaus 200 metų jubiliejų, mokslo istorikai lankėsi jo dvare Gedučiuose, Pakruojo rajone. Iš dvaro likęs tik kumetynas, jame gyvena kelios šeimos, aišku, kumetiškai ir besitvarkančios. Keli kambariai buvo gražūs, tvarkingi, senoviniais baldais apstatyti. Iš malkų stirtos, sukrautos pasienyje, iš palubės ištraukėme du senus paveikslus, suvyniotus į ritinį. Apdulkėję, bet pro dulkes ir voratinklius švyti veidai ir knygnešio figūra. Su knygų našta ir kelionės lazda, su laikraščiu, kyšančiu iš kišenės, eina simbolinis knygnešys į simbolinį lietuvišką kaimą... Paveikslą gaubia švytėjimas - juk "Aušrą" neša. Kitame paveiksle - dviejų senų žmonių portretas. Žilas, pavargęs, gal net aklas žmogus ir močiutė tamsia skara. Kas tie žmonės, kodėl knygnešio paveikslas susuktas kartu?

Klausinėju šeimininkų. Teodora Gumbelevičienė sako, jog tai uošvis, knygnešys Gumbelevičius. Pavardė garsi ir žinoma. Pasvalio knygnešys Kazys Gumbelevičius, gyvenęs Vaškų gatvėje, durų staktose ir dviguboje sienoje slėpęs knygas; jis įrašytas į Knygnešių Sienelę tarp šimto garsiausiųjų... Džiaugiuosi radiniu, klausinėju toliau. Senutė pasakoja savo šeimos istoriją: du broliai Gumbelevičiai, atsikėlę iš Tetervinų kaimo, apie 1925 metus nusipirko iš barono Johano 44 ha ir kumetyną. Broliai pasidalino žemę ir įsikūrė. Vienas iš jų buvo mokytojas, dar tebegyvena jo sūnus. O paveikslą piešęs kažkoks garsus dailininkas, tik ji jau nebeprisimenanti...

Rausiuosi archyvuose. Aptinku nepriklausomybės laikų knygnešių apdovanojimo bylas: 1930 m. Respublikos Prezidento aktu Nr. 994 "apdovanojami pasižymėjusieji tautiškuoju savo veikimu Lietuvos gerovei knygnešiai: Vytauto Didžiojo ordino III laipsnio medaliu - Gumbelevičių Simaną, Čižą Andrių, Jakubčionį Motiejų" (su pastaba: atleidžiami nuo mokesčio). Ne Kazį, o Simaną Gumbelevičių? Ieškau toliau: kitoje byloje randu laišką, rašytą knygnešio sūnaus Pauliaus Gumbelevičiaus, Vaškų valsčiaus Staškaviečių pradinės mokyklos vedėjo. Laiškas adresuotas Švietimo ministerijai, ja­me prašoma atvežti gau­tąjį medalį ir viešai apdo­vanoti jo tėvą, 93 metų ju­biliatą, Simaną Gumbele­vičių. Nurodomas ir adre­sas: Tetervinų vienkiemis, Skrebotiškio pašto agentūra, Pasvalio aps. Laiške taip pat minimi ir knygne­šio vaikai: Apolonija, Vaš­kų vls., Degėsių mokyklos mokytoja, matininkas Ka­zimieras, dirbantis Žemės tvarkymo departamente Kaune.

Graudžiai, bet kartu ir jaudinančiai skamba laiš­ko eilutės: "Mes, visi na­miškiai, nuta­rėme prašyti Tamstą, kad per Velykų atostogas, tarp balan­džio mėn. 6 d. ir 11 d_. ga­lėtumėte at­važiuoti į Te­tervinus su kitais dar­buotojais iškilmingai įteikti medalį. Mes, kiek ga­lėdami, tam pasiruošime, išsipuošime, gar­bingų svečių iš Pasvalio ir Kauno pasikviesi­me, nusifotografuosime".

Ir iš tikrųjų medalis knygnešiui nustatytu laiku, 1931 metais, buvo įteiktas. Taigi, ne Ka­zys Gumbelevičius, aprašytas dr. V. Merkio knygoje, taip pat kilęs iš Tetervinų, o Simonas Gumbelevičius yra rastojo paveikslo herojus. Lyginant abiejų amžių pagal archyvi­nius įrašus - Simanas gimęs 1838, o Kazys -1859, beveik visos kartos skir­tumas. Keista, kad P. Rusecko "Knygnešio" nei pirmaja­me, nei antrajame tome ne­minimas Simanas, o tik Kazys Gumbelevičius. Dar aptinku Elžbietos Gumbelevičienės prašymą skirti jai 1932 metais mirusio ir mažai tepasinaudo­jusio knygnešio pensiją. 1932 metų "Naujojoje Romuvoje" (Nr. 32) išspausdintas Rimvy­do nekrologas apie Simaną Gumbelevičių, mirusį tų me­tų liepos 25 dieną. Iš jo suži­nome apie knygnešio veiklą ir gyvenimą: "Sunkiais spau­dos draudimo laikais jis viso­mis jėgomis gabe­no į Pasvalio apylin­kę lietuviškas kny­gas ir maldaknyges. Dėl to daug jam te­ko nukentėti. Keletą kartų buvo patekęs net į rusų žandarų nagus, bet to kil­naus darbo neme­tė. Dienomis pelnydavosi duoną, o va­karais ir naktimis ei­davo per kaimus su pilnais knygų skver­nais ir jas pardavi­nėdavo. Sakoma, kad jei kas nors nenorė­davo jų pirkti, jis net dykai jas davinėdavęs - svarbu jam buvo tik išplatinti spausdintą lie­tuvišką žodį!" Duoną užsidirbdavęs siūda­mas drabužius. Buvo kilęs iš baudžiaunin­kų, dalyvavo 1863 metų sukilime, knygne­šyste užsiėmė nuo 1875 metų.