2. Kada  kelias savo eiles perskaitė pavyskupiui Kauno vyskupijos Baranauskui ir gavo nuo jo pagyrimą ir paskatinimą prie tolesnio darbo, negalėjo atsidžiaugti. Slėpdamas prieš artimiausias įpatas, persiuntė  savo darbus į išduodamą Tilžėje laikraštį „Aušra“ ir kada toji atspaudino juos, džiaugsmas jo buvo be galo, nes pamatė, kad jis,  „nežymi įpata“ gali būti naudingas savo tautiečiams. Darbai  P. Armino tėvynės naudai ir susiartinimas jo su  lietuvių   jaunūmene nepatiko jo valdžiai, kurioje viršininku buvo tada globėjas  Varšuvinio mokslo apskričio  pragarsėjusis Apuktinas, žmogus nuožmus, svetimų tautų ėdikas. Vietiniai   viršininkai, įpatingai-gi gimnazijos direktorius Solaviavyčius pradėjo persekioti P. Arminą, kursai, kaipo mokintojas ir žmogus prie kitokios valdžios būtų aukštoje pagarboje laikomas. Būdamas iš prigimties jausmingas, atjautė neteisybę ir kartybes, kurias valdžia jam darė. Sielvartojo, krimtosi, būdamas nuolatinėje baimėje, kad gali jį prašalinti nuo numylėtos jaunūmenės ir atimti menką duonos kąsnelį. Direktorius prie svetimų, pravardžiavo jį grapu Zborovskiu:  nepatiko jam  ir išvaizdinga lytis Armino. Nuolatinės kartybės nuo valdžios patirtos, kurias  slėpė prieš artimiausias įpatas, pakirto jo sveikatą taip, kad pradžioje 1883 m. iš to apsirgo.   Vos tik pakilo iš ligos ir pamaži  pradėjo  sveikaton  grįžti,  kai prajaučiamas kirtis užgavo jįjį.  Antrą po atilsinių (vakacijų) savaitę, kada, prasidėjus mokslui, silpnai su lazda pasiremdamas, pradėjo vaikščioti į gimnaziją, direktorius jos,   Salaviavyčius,   įteikė jam popierą su nurodymu pasiduoti į dimisiją, tai yra, atsistatydinti nuo vietos.   Tatai visiškai pakirto silpnas jo  spėkas, metėsi   per  burną kraujas ir išsirišo ta baisi neišgydoma liga—džio­va (sausligė), kuri jį neužilgo, pirm laiko,  nes turintį tiktai 32 metų amžiaus, į kapus nuvarė. Netekęs vietos prie gimnazijos ir neturėdamas iš ko gyventi, su dideliu vargu gavo kitą vietą, nes lapkričio 10 (23) d. 1883 m. tapo paskirtas mokintoju dviklesinės miesto mokyklos Augus­tave, kame būdamas skurbė ir ilgėjosi  savųjų ir Lietuvos numylėtos.—Iš ten persiuntė savo moteriai eiles su antgalviu: „Dūsavimas," pra­sidedančias nuo žodžių:   „Dieve mano, Dieve brangus.."  Būdamas tarp svetimųjų, darbo var­ginamas, nelaimių persekiojamas,  ėjo vis men­kyn, metėsi vėliai kraujas per burną ir prisiar­tino paskutinė gyvenimo valanda.   Spalinio 12 (20) d. 1884 m. turėjo atsiliuosuoti nuo tarnybės, grįžti į savo namus į Starapolę.  Čia atsigulė į lovą, iš kurios daugiaus nekėlė... Sopulius ramiai kentėjo. Žinojo, kad turi mirti, vis-gi goravo dar gyventi, idant dirbti tautiečių naudai, kuriuos visa širdimi numylėjo, troško pamaty­ti tą dieną, kada nuo lietuvių nuimti bus spau­dos uždraudimo pančiai ir šviesi saulelė užžibės ant jos padangės. Ir lovoje gulėdamas ne­siliovė dirbęs versdamas Mickevičiaus  „Gražiną" į lietuvių kalbą, kurios pabaigti negalėjo, nes ranka ir omynė labiaus ir labiaus silpo,  taip kad apie kovo 6 d. liovėsi rašęs, o jau kovo 18 d. 1885 m. užbaigė trumpą savo gyvatą, kovoda­mas 5 dienas su mirtimi. Mirė gailėdamasis  gyvasties ir apgailėtas daugelio.

Kraševskis- lenkų rašytojas romantikas, apdainavęs Lietuvos praeitį   atostogų   įspūdinga išvaizda     gal: skaudus   dokumentas   jėgos   prašytis atleidžiamas     prasiveržė   antraštė   liūdėjo   išeiti  iš tarnybos             troško     gyvenimas     gal:atmintis     švelnus vienuolynas

3. Kaip kasdieniniame gyvenime buvo visuomet malonus, ramus, palugnus, mildus, kantrus, taip ir mirtis jo buvo pavyzdžiu krikščionims. Nevilkindamas atliko š. išpažintį ir susiderinęs su Dievu, prisitaisė į pomirtinę . kelionę. Prirengė jį į tą kelionę vienuolis vietinio Marijonų klioštoriaus kun. Senkus, kuris lankė jį kasdieną ir saldybe savo žodžių lengvino sopulius,ugždindamas gilų į būsimą gyvenimą tikėjimą ir sutikimą su valia Dievo. Atlikęs išpažintį ir bendrai pasimeldęs su savo moterimi, kada jos paklaustas, ar nesibijo mirti, atsakė: „Niekam pikto nedariau, iš niekeno akių ašarų neišspaudžiau, tikiu, kad Dievas gailestingas nebaus manęs; gailiuosi tiktai jaunos gyvatos, kuri gal būtų atnešus naudą mano tėvynei, bet kitokia Dievo valia! Aš mirštu,—tarė savo moteriai,—bet tu pasilikdama tarp gyvųjų, būk ištikima mano idėjai, mano siekiniams, laikyk savo širdyje ir šilkis juos įvykdinti".  Prieš mirsiant atsisveikino.su visais namiškiais ir mylėtiniais (prieteliais) prašydamas, kad jam dovanotų, jei kokią kartybę kam nenorėdamas padarė. Dvi dieni prieš mirsiant  atėjo pasiuntinybė (deputacija),  susidedanti iš trijų augštesnių klesų mokinių gimnazijos, idant jį vardan savo draugų atsisveikinti. Kada jam apie tai pranešė, susigraudinęs apsiverkė, prašė jiems tą sąjausmą padėkuoti, bet būdamas labai silpnas, matyties su jais negalėjo. „Numirčiau, tarė, „akiveizdoje jųjų iš graudumo". Merdėdamas baisiai kentėjo ir jieškojo palengvinimo maldoje prie Dievo Motinos Sopulingos ir antrindamas jos vardą savo gyvastį užbaigė. Mylėtiniai (prieteliai) jojo,  kurių daugelis buvo pažistami ir nepažįstami myniomis jo lykius (kūną) lankė. Skaitlingas tuntas (mynia), šv. Juo­zapo dienoje, lydėjo jo kūną į bažnyčią, ant rytojaus-gi ant vietinių kapinių.   Gimnazijos mo­kiniai prašė direktoriaus, kad leistų jiems ati­duoti paskutinę patarnybę velioniui. Leidimas buvo duotas tiktai vyresniosioms klesoms, bet pamaldoms ir pamokslui prasitęsus iki 12-ai, mokiniai mažesniųjų klesų, išleisti ant pusva­landinės pertraukos, knygomis nešini pribuvo bažnyčion ir palydėjo kūną ant kapinių, užberdami smiltimis jo karstą.   Buvo tai vieša išroda  atminybės ir pripažinties jaunų širdžių sa­vo mokintojui. Jo paveikslingą gyvenimą gražiai apsakė dviejuose lietuviškuose pamoksluose bažnyčioje ir ant kapų kun. Senkus. Užsieniniame laikraštyje „Aušra" Linka patalpino eiles, aprašančias mirtį ir laidotuves velionio. Keliems metams praslinkus tapo ant Armino kapo draugų-tautiečių pastatytas akmeninis paminklas su iškaiš­tomis P. Kr. eilėmis ir antrašu:   Viengenti! prie šito kapo atėjęs Atmink, kad tšia ilsis mus geradėjas, Kurs Dievą ir brolius savo mylėjo Ir meilę viengentšių tarpe jų sėjo. Paliko jis gražų mums atminimą. Kiekviens už paveikslą jį tegul ima.   viengentŠiai PETRUI ARMINUI Mokintojui prie Starapolės gimnazijos TĄ PAMINKLĄ PASTATĖ Gimė 18 kovo 1853 m. GYVENO 32 m.   Iš: „Trumpas Petro Armino gyvatos aprašymas“,   Petro Armino raštai, išleidimas trečiasis, Vilnius,         Juozapo Zavadzkio lėšomis ir jo spaustuvėje, 1907

gal:nuolankus šventą susitaikęs     ?   žmona             gal: ryžkis     kartodamas           Užuojauta                   pagarba             ?               Petro Kriaučiūno

     Pabandykite į vieną puslapį sudėti P.Armino gyvenimą.

  Šis straipsnis tikras iššūkis šių dienų žmogui: kalba nuo tų laikų taip pasikeitusi, kad    siūlome skaitytojui nedidelę kalbinę pagalbą, tačiau žaidimo būdu – teks patiems  priderinti žodžio reikšmę! O kalbines struktūras siūlome aptarti su mokytojais. Už gerą rašinį – knyginis prizas!

Nuotrauka Vaidevučio Būdvyčio

Dar skaitykite apie Arminą čia