PROFESORIUS, MEDICINOS DAKTARAS PETRAS AVIŽONIS
(1875–1939)
 
Gimė Pasvalio pietiniame pakraštyje. Tėvas valdė ir gražiai tvarkė ūkį: per 13 hektarų karstinėmis įgriuvomis (smegduobėmis) išmargintos dirvos ir apie 3 ha pievų, kurių didelį bendrą plotą prie Žadeikių–Rinkūnų–Pumpėnų vieškelio vadino „Pasvaliečių pievomis“.
Būsimo profesoriaus tėvas Jonas Avižonis buvęs mokyčiausias žmogus Pasvalyje, dėl savo raštingumo ėjęs ir mokesčių rinkėjo pareigas cariniais laikais.
Šeima buvo gausi: Jonas ir Salomėja Avižoniai turėjo 3 sūnus ir 5 dukras.
1906 m. sodyboje pasistatė naują, nemažą „dviejų galų“ gyvenamą namą, kuris nedaug atnaujintas stovi tuomet jam skirtoje vietoje. Ūkinių pastatų ir senųjų medžių jau nėra. Tik vakariniu sodybos pakraščiu teka Svalia – 36 km ilgio upelė, davusi ir Pasvaliui vardą.
Jonas buvo seniai ir gerai pažįstamas su biržiečiu „knygnešių karalium“ Jurgiu Bieliniu. Jo vežimaitis ir arklys rasdavo prieglaudą Avižonių sodyboje. O draudžiamą spaudą – laikraščius, knygas – iš Avižonių sodybos išsinešiodavo slaptai Pasvalio krašto knygnešiai.
Jo sūnus Petras (būsimasis medicinos profesorius) dar mokydamasis Mintaujos gimnazijoje, buvo artimas knygnešystei, pats netiesiogiai dalyvavo jų veikloje.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, vėliau ir Julius Būtėnas atsiminimuose pažymi, kad Petras Avižonis su mokslo draugu Povilu Višinskiu iš Mintaujos atvyko į Palangą, o iš jos – į Vokietiją (gyd. L. Vaineikiui padedant), iš tenykštės slėptuvės per Nemirsetos stotį persigabenę draudžiamos lietuviškos spaudos. Abu jie buvo blaivininkai, bet saliūne degtine susivilgė ūsus, kad budriems žandarams atrodytų kaip eiliniai svaigalų mėgėjai.
Mintaujoje Petras Avižonis labai suartėjo su griežtu, bet lietuvybę visaip rėmusiu lotynų kalbos mokytoju, lietuvių kalbos „tėvu“ Jonu Jablonskiu (pastarojo žmona Konstancija Sketerytė kilusi iš Pasvalio krašto, netoli Joniškėlio).
Petro Kriaušaičio vardu buvo išspausdinta „Lietuvių kalbos gramatika“ – pirmoji tokia Lietuvoje. Jos autoriai – Petras Avižonis, o Kriaušaitis - tai J. Jablonskis, tyčia savo rusiškos prasmės pavardę pakeitęs vienu vaismedžiu į kitą.
Petro Avižonio medicinos daktaro laipsnio disertacija išspausdinta atskira knyga 1914 m. Tartu, tada pervadintu į Jurjevą.
Pasvalio krašto muziejus ją įsigijo Kauno antikvariate 2005 m. ir eksponuoja. O šiemet muziejui padovanotas labai reikšmingas prof. P. Avižonio veikalas „Akių ligų vadovas“, išleistas 1940 m., autoriui jau mirus. Ją muziejui dovanojo gydytoja, buvusi docentė, Pasvalio kraštietė Genovaitė Jusaitienė.
Paradoksas: prof. dr. P. Avižonio kūnas po jo mirties, remiantis jo priešmirtine valia, sudegintas Kaune, Universiteto medicinos fakulteto krematoriume. Pelenai, supilti į skulptoriaus Petro Rimšos pagamintą varinę taurę. Ketinta iškilmingai juos palaidoti. Bet... prasidėjo II-as pasaulinis karas. Lietuvą užėmus hitlerininkams, urnos varis galėjo tapti karine žaliava. Tad urna iš medicinos fakulteto buvo perkelta į P. Avižonio sūnaus (bolševikų 1940 m. areštuoto ir dingusio) Jono šeimą. Šeima pelenus saugojo 1941–1984 m.
Petro Avižonio sūnūs, žinoję tragišką brolio Jono likimą, 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus: tai – istorikas Konstantinas, gydytojas Vytautas. Kartu su jais – ir jų sesuo, profesoriaus dukra Birutė, ekonomistė, pedagogė.
        Klausimai atidiems skaitytojams:
  1. Ar įminėte Avižonių sodybos paslaptis spaudos draudimo laikais?
  2. Kas ir kodėl  “suvilgė ūsus”?
  3. Kokiu vaismedžiu tapo garsusis lotynų kalbos mokytojas? Kodėl?
  4. Kokiam dar vienam Petro Rimšos kūriniui grėsė tapti karo grobiu?
    Žr.     LIETUVOS MOKYKLA
Tai ji rašė laiškus iš JAV pusseserei Stasei Palinauskienei – stomatologei Pasvalyje. Ji vis primindavo, kad Tėtuko (visada rašė didžiąja raide) palaikai nepalaidoti, jo – profesoriaus, visuomenininko, kultūros veikėjo vardas niekur neįamžintas.
Tad minėta S. Palinauskienė kreipėsi į mane, tada dirbusį rajono laikraštyje „Darbas“ žurnalistu: ar kaip nors nebūtų galima „krustelėti“ šio iškilaus pasvaliečio atminimo įamžinimo reikalą.
Supratau, kad rajono laikraštyje išspausdintas tekstas nedaug padės – reikia, kad tai garsiai suskambėtų Lietuvoje.
Tad parašiau motyvuotą laišką „Literatūros ir meno“ laikraščiui. O jo redakcijoje dirbo pasvalietis literatūros žmogus, poetas Vladas Braziūnas.
Laišką paskelbus, susirūpino tuometinis Kauno medicinos instituto rektorius, profesorius Zigmas Januškevičius (jis taręs: kaipgi šitaip – tokio garbingo žmogaus, mano studijų metų profesoriaus, palaikai dar laidotuvių nesulaukė?)
Tada ir sukrusta: urna su pelenais vėl grąžinta į minėto instituto iškilmių salę, padabinta žalumynais, o 1984 m. vieną lapkričio savaitgalio popietę iškilmingai palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse, šalia tokių garsių asmenybių, kaip Vladas Lašas, Šopauskas.
Z. Januškevičius jau buvo miręs, bet per laidotuves kalbą pasakė prof. dr. P. Avižonio mokinė, akių ligų profesorė Emilija Daktaravičienė, kiti instituto ir Kauno visuomenės atstovai.
Prof. dr. P. Avižonio dukra Birutė Avižonytė-Blazevicius iš savo santaupų 8 (aštuonis) tūkstančius dolerių skyrė tėvo įamžinimui Pasvalyje. Kapų (sovietmečiu – Tarybų) gatvė pavadinta P. Avižonio vardu ir čia, prie Pasvalio krašto muziejaus žaliame plotelyje pastatytas paminklas, sukurtas skulptoriaus klaipėdiečio Algirdo Boso.
Aikštelei prie paminklo parengti tūkstantį litų skyrė Pasvalio rajono savivaldybė.
(Epizodas apie urną su palaikų pelenais, jos palaidojimą niekur neaprašytas, išskyrus „Kauno tiesą“. Jono Puzino monografija „Profesorius medicinos daktaras Petras Avižonis“ – Čikaga, 1979 m. to neaprašo, nes išleista anksčiau, kol urna tebuvo sūnaus Jono šeimoje).
       
                                            Albinas Kazlauskas
                                            Pasvalys, 2008.11.13, specialiai mūsų leidiniui
            Šis Pasvalio žemės istorijos žinovo straipsnis apie nepaprasto žmogaus nepaprastą pomirtinę kelionę   – dovana mūsų CD skaitytojams. Kaip ir kada pagerbtas Petras Avižonis?