„Tada aš išmokau

naują žodį - genealogija..."

 

Dr. Irena KUBILIENĖ, Vilnius

 

Dažnai nė nesusimąstome, kad jau gim­dami atsinešame protėvių genus - jų išgyve­nimus, talentus, polinkius, džiaugsmus, kla­jones ir svajones - visa tai, kas kuria jausmą -aš priklausau šiai genčiai, šiai tautai. Tik atsi­skyrę ar atskirti nuo savo šeimos ar tautos ir jos buveinės geografinėje erdvėje, nesąmo­ningai ieškome savo šaknų: kas aš, iš kur?

Skaitau Amerikos lietuvio Donaldo Mikolainio genties istoriją - daugiau nei 400 pus­lapių įvairiausių dokumentų, vestuvinių nuo­traukų, spaudos žinučių, užuojautų, mokyk­los diplomų ir genealoginių medžių virtinę...

Dėl ko ir vardan ko šis nebejaunas, solidus žmogus metėsi ieškoti savo šaknų? Genties knyga jam jau ne vieną tūkstantį do­lerių atsiėjusi: dokumentų kopijos, su visoj Amerikoj išsibarsčiusiais gentainiais pokal­biai telefonu... Atradimų džiaugsmas? Jo gražaus buto Čikagos priemiestyje sienos papuoštos nuotraukų montažais, lyg mozai­koje šypsosi vaikų, jaunų ir senų veidai... "Jau 144 mūsų genties žmonės surasti",- su  meile ir pasididžiuodamas sako Donas Mikolainis.

O viskas prasidėjo nuo to, kad 1986 m. mirus tetai, jam, arčiausiai gyvenančiam gi­minaičiui, teko rūpintis laidotuvėmis, paskui - buto sutvarkymu... Tarp popierių, kurių 25 plastikinius maišus jis parsivežė namo, ra­do ne vieną lietuvišką knygą, laikraštį, laiš­kų, dokumentų... Tik tada jis sužinojo, kad gimimo yra lietuvis! Nuo vaikystės negirdėjo tėvo kalbančio lietuviškai, kartais - motiną šnekančią lenkiš­kai (jos tėvai buvo kilę nuo Austrijos pasie­nio). Giminaičių vardai - Gedmon, Berta, Mildred, o ne Gediminas, Birutė, Milda... Pašir­džiuos kažkas sukruto, kai popierių šūsny pa­matė tą veidą, kurį jam Čikagos Balzeko mu­ziejaus darbuotoja, atvertusi storą enciklope­dijos tomą, parodė ir pasakė, kad tai žymus Lietuvos knygnešys ir knygų leidėjas Petras Mikolainis. Tik tada Donas žemėlapyje ėmė ieškoti Lietuvos. Rado!

Lyg pakerėtas, Donas ėmė raustis archy­vuose, telefonų knygose ieškoti Mikolainių palikuonių. Rado! Prasidėjo didysis medune­šis - genealogijos tyrimas. Vartai tą storą kny­gą, o joje - palikti tušti lapai, skirti atskiroms genties šakoms. Ne, ne tušti! Kiekviename puslapyje užrašyta: "Atsimink - tai tavo šeimos istorija". Ir knygos gale ne be pasididžia­vimo pasirašyta - Mikolainių genties istorikas.

Kilmės paieškos atvedė Doną į Lietuvą. Vilkaviškyje gyvenanti Monika Danilevičienė jau buvo laikraščiuose paskelbusi ieškanti knygnešio Petro Mikolainio gentainių. Tai bu­vo laikas, kai mūsų dvasią stiprino iš toli­miausių pasviečių parsigabenami artimųjų palaikai. Čia, Lietuvoje, gyvenanti garsiojo Petro Mikolainio gentis puoselėjo viltį su iš­kilmėm perlaidoti jį savo žemėje. Taip per spaudą ir susivienijo dvi Mikolainių genties šakos - lietuviškoji ir amerikietiškoji.

 Jeigu Donaldas Mikolainis mokėtų bent kiek lie­tuviškai, šia kalba jam atsivertų nauji šalti­niai apie knygnešius. Prisimenu, kai pasa­kiau, kad dr. V. Merkio žinynuose yra tūks­tančiai knygnešių pavardžių, Donas nusimi­nė: jis gi, Amerikoje per vargą suradęs 30, labai tuo didžiavosi, net knygelę apie tai iš­leido savo lėšomis. Ak, jeigu jis turėtų moks­lininko patirties - jo entuziazmo ir užsispyri­mo užtektų ne vienai knygai apie knygne­šius anglų kalba!

Kai mano viešnagei Čikagoje baigiantis Donas įteikė savo storąją genealogijos kny­gą, pamaniau , kaip tokią sunkenybę parsi­vešiu. Tačiau dabar, skaitydama ją, gėriuosi žmogaus dvasios žygiu. Jis atrado savosios tautos šaknis, prigludo prie jos ir gali tarti didžiuodamasis - aš priklausau jai.

                                                

                                Iš: Knygnešių krivulė No 20 („Voruta“, 1997 Nr.11)