Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

1908-1911 m. ruduo - kalinamas Peterburgo kalėjime „Kresty", po metų perkeliamas į Naugardo gubernijos kalėjimą.

1911 m - grįžta į Vilnių. Dirba „Lietuvos ūkininko" redakcijoje iki Pirmojo pasaulinio karo. Bendradarbiauja ir kituose laikraščiuose.

1914 - drauge su K. Griniumi paruošia ir išleidžia knygą - „10 metų spaudos atgavimo paminėjimas".

1914 - prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pašaukiamas į carinę armiją. Kaip išsilavinęs, mokantis keturias užsienio kalbas, pasiunčiamas į Kijevo karo mokyklą. Baigus suteikiamas praporščiko laipsnis. Paskiriamas vadovauti kuopai.

1915 07 01 - vienose iš pirmųjų kautynių patenka į vokiečių nelaisvę.

1915 07 01-1918 10 02- daugiau negu trejus metus išlaikomas vokiečių Osnabriuko belaisvių stovykloje.

1918 m. pab. - grįžęs iš nelaisvės tuoj pat stoja savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Paskiriamas Generalinio štabo Literatūros skyriaus vedėju.

1919 05 22 - suredaguoja ir išleidžia „Kariškių žodžio" pirmąjį numerį.

1920-1928 - Ministerių kabineto įpareigotas redagavo laikraštį „Nowiny" lenkų kalba

1920 - 1922 - Steigiamojo Seimo narys nuo Valstiečių liaudininkų sąjungos.

1922 m. pab. - grįžta į kariuomenę. 1922 -1925 - „Kario" žurnalo redaktorius.

1925 - išeina į atsargą, turėdamas majoro laipsnį.

1925-1940 - dalyvauja įvairių draugijų ir organizacijų veikloje: Valstiečių sąjungoje, Jaunimo sąjungoje, Šaulių sąjungoje (1926 m. buvo Centro valdybos narys), Lietuvių -latvių vienybės draugijoje (valdybos narys), Draugijoje užsienio lietuviams remti (sekretorius), Atsargos karininkų smulkaus kredito draugijoje (valdybos narys).

1926 - išleidžia „Knygnešio" I tomą. (Antrą l-ojo tomo leidimą -1938 m.). Amerikoje išleidžia knygą „Lietuvos kariuomenė".

1928 - išleidžia „Knygnešio" ll-rą tomą

1929 - kreipiasi į visuomenę, prašydamas padėti surinkti medžiagą apie baudžiavą.

1933 - Kauno m. Savivaldybės soc. apsaugos skyriaus vedėjas. Miesto tarybos narys.

1935 - paruošia ir išleidžia rinkinį „Pasaulio lietuviai".

1935-1940 pabuvoja užsienyje -Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Lenkijoje.

1937 - išleidžia rinkinį „Savanorių žygiai" T. I-2. Paskiriama visuomenės veikėjo pensija.

1939 - išleidžia knygą „Lietuva Didžiajame kare"

1939 10 14 - pradeda leisti savaitraštį „Spinduliai". (Leidėjas ir redaktorius - P. Ruseckas). Informacijos ir laisvalaikio pasiskaitymų laikraštis. Pirmojo numerio redakciniame straipsnyje rašė: „Mūsų graži, duoninga Lietuva turi ir nepaprastai gražią, turtingą praeitį. Kiek joje didingų žygių, kovų, džiuginančių laimėjimų ir skaudžių pralaimėjimų, kiek iškęsta vargo, pasiryžimo, pasiaukojimo, kiek buvo ašarų ir džiaugsmo... Kartkartėmis atversime į tą garbingą praeitį langelį".

1939-1940 - Aktyviai dalyvauja „Knygnešių sienelės" pastatymo ir Knygnešių memorialo kūrimo komisijos darbe. Buvo komisijos narys - rašydavo posėdžių protokolus.

1940 m. gegužės mėn. - Savaitraščio „Spinduliai" leidimą ir redakciją perkelia į Vilnių. Laikraštį pavadina „Vilniaus spinduliai". Norėjo iš arčiau stebėti ir aprašyti Vilniaus krašto okupacijos padarinių likvidavimą. Savo laikraštyje rašė: „...kova dėl Vilniaus dar nesibaigė. Jį reikia prijungti prie mūsų tautos dvasios... Vilnius dar ne mūsų. Jį dar reikia savo gerais, protingais darbais, gera širdimi užkariauti" (Iš straipsnio „Tuščiomis rankomis į Vilnių neikime!"). Būdamas nuoseklus lenkomanijos priešas, gerai suprato spaudos reikšmę.

1940 07 05 - išleidžia paskutinį - 37-ąjį „Vilniaus spindulių“ numerį. Naujieji okupantai laikraštį uždaro. Sklaidosi dar turėtos kai kurios iliuzijos naujos valdžios atžvilgiu.

1941 06 14 - ištremiama podukra Birutė, daug padėjusi ruošti vieną iš įdomiausių ir vertingiausių knygų „Knygnešį".

1941-1944 - vokiečių okupacijos metais dirba antikvariato knygyne Vilniuje. Gyveno Vyginto g. 13/a - 6.

1941 m. vasara - laikraštyje „Naujoji Lietuva" Nr. 17 kreipiasi į visuomenę, prašydamas padėti rengti naują knygą „Vergijos metas".

1943 11 25 - Vilniaus visuomenės manifestacija Didžiojoje koncertų salėje. Kalbėjo ir pakvietė kovoti prieš bolševikus. Kalbą transliavo radijas.

1943 - „Ateities" laikraščio straipsnyje ragino užrašinėti bolševikmečio atsiminimus. „Kario" žurnalas įsteigė naują skyrelį „Bolševikmetis Lietuvoje. Anekdotai ir neanekdotai". Redaktorius - P. Rusėnas (P. Ruseckas).

1944 12 14 – areštuojamas NKVD.

1945 02 26 - kaltinamoji išvada: tėvynės išdavimas. (Vien tik straipsnio laikraštyje ir kalbos manifestacijoje būtų pakakę ištrėmimui.)

1945 04 18 - karo tribunolo nuteistas dešimčiai metų kalėti su viso turto konfiskavimu.

1945 12 08 - miršta viename iš Karagandos lagerio skyrių - Prostornyj, kuris buvo Džezkazgano (dabar Celinogrado) srityje. Kapas nežinomas. Ir kapinės jau sulygintos.

Benjaminas Kaluškevičius. Knygnešių krivulė No 15 („Voruta“ 1994 Nr.10)

Laikas negailestingai naikina pėdsakus

Henrikas PAULAUSKAS, Vilnius

Buvusių Lietuvos politinių kalinių ir jų giminių grupė 1990 m. ir 1991 m. surengė dvi ekspedicijas j Kazachstaną, kur tyrinėjo Karlage kalėjusių ir žuvusių lietuvių likimą. 1990 m. rudenį Karagandoje mes apsilankėme srities MVD valdybos informaciniame centre, kuriam priklauso visi archyvai, ir paprašėm suteikti žinių apie Karlage kankintus ir nelaisvėje kritusius tautiečius. Deja, kalinių bylos dar buvo slaptos. Po ilgų derybų su archyvo vadovybe sutarėm, kad jei mes pateiksim vardinį sąrašą, tai jie patikrins, ar tikrai mūsų ieškomi asmenys čia buvo, net gausime raštu trumpas pažymas.

Grįžus į Lietuvą po poros mėnesių, tikrai mus pasiekė 17 puslapių pažyma, kurioje lakoniškai buvo aprašytas 52 kalinių likimas: kalinimo vieta, mirties priežastis ir data, palaidojimo vietovė ir pastaba, kad praėjus daugeliui metų, kapai neišliko. Kartu gavome ir 24 bylose buvusias mažas kalinių nuotraukas. Čia buvo ir įžymiojo mūsų rašytojo ir kraštotyrininko Petro Rusecko (1885-1945) paskutinė fotografija. Pirmą kartą dokumentaliai buvo patvirtinta mirties data ir palaidojimo vieta.

1991 metais mes vėl susiruošėm į Kazachstaną - šį kartą ekspediciją organizavo Lietuvos valstybės muziejus ir Lietuvos politkalinių sąjungos Radviliškio skyrius. Daug kas atkalbinėjo, liepė laukti palankesnių laikų, bet mes atkakliai ryžomės tokių svarbių paieškų neatidėlioti ir buvome teisūs - dabar jos nutrūko ir būtų žymiai sunkesnės ir brangesnės.

1991 m. rudens ekspedicijos darbas buvo labai vaisingas - pirmą kartą lietuviai aplankė ir tyrinėjo Ekibastuzo ir Petropavlovsko (Š. Kazachstanas) masinio bolševikų teroro vietas, pasiekė dešimtis mažai žinomų Kazachstano gyvenviečių, kur visur buvo kalinių lageriai, kur liko lietuvių pėdsakai ir kapai.

Karlago mirties sistema buvo viena iš kraupiausių-čia jau 1931 metais buvo tremiami ir įkalinami komunistinio režimo įtarti žmonės, mirties šmėkla juos skynė greičiau nei Sibire.

Nustatėme, kad į Karlagą lietuviai pateko jau 1941 metų pabaigoje iš Solnecko ir Petropavlovsko kalėjimų. Ypač daug lietuvių į Karlago zonas pateko po antrosios sovietų okupacijos 1944 m. Petras Ruseckas 1945 m. balandžio 18 d. Vilniuje karinio NKVD tribunolo buvo nuteistas 10-čiai metų kalėjimo (BK 58 str.). Atvežtas į Karlagą jis pateko į Žana-Arkinsko rajono Prostornensko skyrių, kur 1945 m. gruodžio 8 d. mirė. Ten pat jis buvo ir palaidotas. (Šiose Prostornensko kapinėse yra ir Lietuvos kariuomenės gydytojo Klemenso Vaitekūno (1888-1943) Steigiamojo Seimo nario, nesurastas kapas). Todėl turėdami šias žinias iš pirmos ekspedicijos tyrinėjimų, mes labai norėjome pasiekti Žana-Arkinsko rajoną.

1991 m. rugpjūčio 9 d., šeštadienį, mūsų ekspedicija autobusu išvažiavo iš Karagandos pietų link, Džezkazgano kryptimi. Aplinkui tiesėsi parudavusi stepė, kur ne kur dunksojo plynaukštės. Monotoniškas, skurdus kraštovaizdis. Pirmiausia mes tyrinėjome Bidaik ir AktaiIak lagerius, buvusius 160 kilometrų nuo Karagandos, čia pastatėme atminimo kryžius žuvusiems lietuviams. Antroje dienos pusėje, jau vakarė-jant, atvykome į Prostornenską (26 km nuo Bidaik), tipišką Kazachstano tarybinio ūkto gyvenvietę su netvarkingais ūkiniais-gamybiniais pastatais, tvartais, lūšnomis, barakais, gyvenamaisiais nameliais.

Mūsų paklausti vietiniai žmonės patvirtino, kad čia prieš trejetą dešimtmečių tikrai buvo kalinių lageris. Gyvenvietės centre parodė apleistas kapinaites, su dar išlikusiais kryžiais ar jų liekanomis, tvorelėmis, kur buvo laidojami kaliniai. Štai čia, tarp šimtų bevardžių kauburėlių, yra ir neatpažintas Petro Rusecko kapas.

Mes ilgai žvalgėmės po laiko ir abejingumo naikinamus kapelius, bet aiškių lietuviškų pėdsakų ar įrašų neradome. Vienintelis įrodymas - katalikiški kryžiai. Nebebuvo laiko plačiau tyrinėti apylinkių, šnekinti senesnius žmones. Saulė vis labiau grimzdo į bekraštį stepių horizontą. Ekspedicijoje dalyvavęs Kupiškio parapijos vikaras Virgilijus Liuima pakvietė mus maldai, pašventino kankinių žemę. Ar galėjo tikėtis tie nekaltai paniekintieji, kad po šitiek metų, po tokios tamsybės juos prisimins gimtinė, minės, gerbs ir ieškos?

Plaikstėsi mūsų Trispalvė, tokia įspūdinga dulkiname stepės fone, degė žvakelės, skambėjo lietuviškos giesmės. Petro Rusecko atminimui mes atnešėm gyvą, jo taip mylėtą lietuvišką žodį, knygnešių nemarią dvasią. Vietos gyventojai nustebę, bet labai pagarbiai sekė mūsų apeigas. Nenuostabu - tai vis tremtinių palikuonys. Jau visai sutemus palikome atokų Prostornenską. Taip po daugelio metų mes pirmieji priartėjome prie apleistų, bet nepamirštų mūsų didvyrių kapų. Taką jau žinome. Tik neabejotinai reikalingos naujos ekspedicijos, detalesni tyrimai ieškant P.Rusecko kapo. Ir tokių dalykų neverta atidėlioti - laikas negailestingai naikina pėdsakus.

DOKUMENTAS IŠ LAGERIO (versta iš rusų kalbos)

Petras Ruseckas, Karolio sūnus (taip dokumente), gimęs 1883 m. Baubliškių kaime, Rokiškio valsčiuje, Lietuvos TSR, nuteistas 1945 m. balandžio 18 d. Lietuvos TSR NKVD Karinio Tribunolo pagal str. 58-1 a 10 metų. Bausmę atliko Karagandos srities įkalinimo vietose, kur ir mirė 1945 metų gruodžio 8 d. sustojus širdies veiklai. Pranešimas išsiųstas 1946 metų sausio 2 d.į Lietuvos TSR NKVD valdybą. Mirties liudijimo reikia kreiptis į Respublikinį civilinės metrikacijos skyrių Vilniuje. Turimais duomenimis, pil. P.K Ruseckas buvo palaidotas Karagandos Prostornensko skyriaus kapinėse (dabar Žana-Arkinsko rajonas, Džezkazgano sritis), kapo numeris nenurodytas.

Žinių apie kapo išlikimą neturime dėl senaties.

Išsiunčiame pil. P.K Rusecko nuotrauką.

Iš rusų k. vertė I. Kubilienė

Iš Knygnešių krivulės No.15 („Voruta“, Nr.10, 1994)