PETRAS
ŠĖMBELIS
Ką pasakojo knygnešys Petras Šėmbelis savo vaikams?
Kartą grįždamas iš Prūsų su knygomis užėjau pas
pažįstamus žmones, daviau dalį knygų ir laikraščių paslėpti, dalį
pasilikau sau. Pailsėjęs, ėjau per kaimą, platindamas juos. Jau nebe
daug beturėjau, kai, mano nelaimei, kaimo gale sutikau uriadniką. Aš
jam pasirodžiau įtartinas, mane sulaikė. Iš kito namo išėjo žandaras
ir jie pradėjo mane kratyti. Rado dar kelias knygas ir laikraščius.
Tai jie manęs nebepaleido ir nuvarė i Smilgių miestelį, uždarė i
daboklę. Tenai dar buvo keli vyrai uždaryti. Iš jų sužinojau, kad
rytoj visus veš į kalėjimą, nes čia ilgai nelaiko. Ėmiau galvoti,
kad reikia bėgti, nes galiu atsidurti Sibire. Daboklėje vienas
langelis buvo į kiemo pusę: pamačiau, kad kiemas aptvertas aukšta
tvora. Netoli tvoros buvo didelė krūva mėšlo, kuri iš tolo atrodė
prie pat tvoros. Tualetas buvo kieme, tai, sutramdęs visą baimę,
pasiryžau rizikuoti gyvybe, bėgti. Naktį (buvo ruduo) pradėjau
prašyti sargybinį į tualetą, būktai labai skauda pilvas. Kai
neperstojau prašęs, išleido. Einant į tualetą reikėjo nusiauti
batus, davė klumpes. Matyt, kad nepabėgčiau. Sargybinis, atsistojęs
tarp durų, manęs laukdamas pradėjo snausti. Pasinaudojęs proga,
nusimovęs klumpę, rėžiau jam per galvą. Pasileidau bėgti. Sargybinis
greit atsigavo ir pradėjo šaudyti. Bet naktis buvo tamsi, ir jis
šaudė visai į kitą pusę. Pribėgęs prie mėšlo krūvos, norėjau šokti
per tvorą, bet pasirodo, kad tvora apie 1,5 m metro nuo krūvos.
Šokau ir pasikabinau ant tvoros. Susidraskiau rankas, kojas ir
drabužius, bet vis tiek persiverčiau į kitą pusę, bėgau. Bėgau be
poilsio apie 3 km, kol pasiekiau pažįstamus gyventojus. Jie mane
nuprausė, aprišo žaizdas, aprengė, apavė, tik kojęs buvau labai
apšalęs.
Žandarams buvau jau gerai žinomas, tai ir pavojus buvo
didelis. Išėjus iš vieno kaimo, pamačiau atvažiuojant 3 žandarus.
Arti nebuvo nei miškelio, nei gyventojų, tai nebuvo kur sprukti,
pasislėpti. Tuojau mane iškratė, nes vienas žandaras mane pažino.
Rado pas mane nemažai knygų ir laikraščių, surišo man rankas ir
kojas, įmetė į vežimą ir nuvežė į Panevėžio kalėjimą. Palaikė apie
savaitę laiko. Kartu su manimi kameroje buvo dar 3 vyrai. Vieną
dieną visus mus keturis surakino antrankiais ir išvežė į Sibirą.
Važiavome arkliais saugomi trijų sargybinių. Nakčiai pailsėti
sustodavome karčiamose. Kai jau tolokai buvome nuvažiavę nuo
Lietuvos sienos, sargybiniai ne taip griežtai elgėsi su mumis.
Nakčiai nuimdavo antrankius.
Aš
savo drabužiuose buvau prisisiuvęs nemaža pinigų. Vienoje karčiamoje
sargybiniai mums leido visai laisvai būti: jie negalvojo, kad taip
toli nuvažiavę dar galime bėgti. Jie pradėjo gerti degtinę, bet
pritrūko pinigų, tai aš jiems parodžiau, kad turiu. Ėmė prašyti, kad
nupirkčiau deginės, tol pirkau, kol vyriausias sargybinis prie stalo
užmigo, o ir kiti panašiai. Sargybinis prie durų mus saugojo, bet
jau atsiklaupęs, nes nebepastovėjo.. Tada pripuolę surišome juos,
ant rankų uždėjome antrankius, užkišome burnas. Karčiamos šeimininką
taip pat surišome. Užrakinome duris ir pakabinome lentą ant durų:
„Karčiama uždaryta, šeimininkas išvyko keturioms dienoms atsivežti
maisto“.
Sėdome į tą patį vežimą ir grįžome į Lietuvą. Pėsčias
grįžau į namus, o mano bendražygiai nuvažiavo toliau.
Trečias kartas ėjosi laimingiau. Su ryšuliu knygų ir laikraščių
užėjau pas pažįstamus. Ir tik spėjau atsisėsti ant suolo, kai
šeimininkas sako: „Žiūrėk, ant kiemo žandarai“. Persigandau, nes
nebuvo kur pasislėpti. Tuojau sugalvojau ką daryti, apsimečiau durnu
elgeta ( mat, mūsų drabužiai būdavo labai prasti, nes per sieną
reikėdavo ir pilvu čiuožti), sėdau ant žemės, nugara prispaudžiau
prie sienos savo ryšulį ir laukiau įeinant žandarų. Jiems įėjus aš
ėmiau grūsti činčiuką. Žandarai visur išvertė, išieškojo, bet nieko
draudžiamo nerado. Man nieko nedarė, nes tikrai pagalvojo, kad aš
durnas, pasijuokė iš mano činčiuko ir išvažiavo. Taip dar kartą
pavyko išsigelbėti iš žandarų nemalonės.
O
činčiukas grūdamas taip: reikia atsisėdus ant suolo prie sienos arba
ant žemės, į taktą mušti kumštimis į suolą, o alkūnėmis į sieną ir
dainuoti pagal taktą šią dainelę:
„Činčiuką grūsti, miltus sijoti, oi drag drag drag...
Kad
lėkė lėkė juodas mašalas ir šimtas mašaliukų, oi drag...
Sėdi
boba ant upės krašto, sukirmijusią blėką krapšto, oi drag...
Tas
bumbirėlis, mėsa pilvelis, oi drag...
Kad
jis sumanytų, tą bobą su visa blėka prarytų, oi drag...“
Knygnešio P.Šėmbelio pasakojimus užrašė sūnus Petras.
Iš Knygnešio draugijos archyvo, 1989.
Šio knygnešio pasakojimuose tik keli graudūs ar juokingi nuotykiai,bet jei
norėsite rasti daugiau, skaitykite P.Rusecko „Knygnešio“ dvitomyje. Kaip
jūs elgtumėtės tokių pavojų akivaizdoje?
Įsivaizduokite, kad jums reikia paaiškinti, ką reiškia tokie knygnešystės
laikų žodžiai:
1.
“Daboklė“
2.
Uriadnikas
3.
Kaip atrodė „įtartinas“ knygnešys?
4.
Gal pabandėte „grūsti činčiuką“?
Knygnešio šeimos ir Gedimino Ilgūno nuotraukos