Iš slėptuvės knygas siųsdavo kitur. Paulina, Povilo ir Jadvygos Vidugirių dukra (1873-1968) ir Augustė Ūdraitė išnešdavo knygas, laikraščius į Krekenavos apylinkę. Iš Velniakių Povilas Vidugiris (1842-1934), vadinamas Ropidų dėde, buvo Ustronės Povilo Vidugirio giminaitis (bendravardžiai ir bendrapavardžiai). Ropidų dėdė (vėliau persikėlė į Ropidus) buvo lietuviškų knygų platintojas. Draudžiamą spaudą taip pat gaudavo iš Ustronės slėptuvių. Geras muzikantas, gyveno vargingai, degė anglis, varė degutą. Tas knygas slėpdavęs anglių maišuose. Mokėjęs skaityti ir rašyti lietuviškai, žmonės kreipdavęsi parašyti prašymus ir kitus raštus. („Voruta“, 1994).

Povilas Vidugiris palaikė artimus ryšius su pusbroliais Vidugiriais iš Naujikų, todėl ir knygnešių karaliumi vadintas Jurgis Bielinis dažnai atvykdavo pas Povilo Vidugirio brolio sūnų Jurgį Vidugirį ir jo sodyboje slėpdavo atneštą draudžiamą spaudą. („Karsakiškio krašto šviesuoliai“).

Žandarai siautėja. Dukra Paulina pasakodavo, kad visi nepaprastai bijodavo kratų, nes žiauriai tardydavo. Žandarai važiuodavo smarkiais arkliais, lengvais ratais – iš tolo nuo vieškelio jau girdėjosi - žmonėms ne tik kojos imdavę drebėti, bet, rodos, ir svirno sienos. Bėgdavę kiek kojos neša kas kur: į Pavadakčius, kiti pro liepų alėją – į palaukę – kad tik mažiau surastų žmonių. Laimei, per dešimt metų slėptuvių nesurado. Iš tų laikų ir užsiliko vietovės pavadinimas Ustronė. Mat vietovę vadino Nuošaliu, o rusai žandarai, rašydami protokolą, užrašydavo „Ostron“.

Ypač aktyvus buvo laikotarpis kultūriniu atžvilgiu Ustronei, kai Vadaktėliuose kunigavo Juozas Tumas-Vaižgantas (1902-1905). Jis greit susirado prieglobstį Vidugirių sodyboje. Antrame svirno aukšte turėjo kambarėlį, grožėjosi pro langą puikiais Pavadakčių vaizdais. Ten parašė „Aukštaičių vaizdelius“. Drauge su visais skirstė ir slėpė  draudžiamas knygas, „Aušros“, „Tėvynės sargo“ laikraščius, „Tėvynės sargo“ administracinius raštus, aukų lapus, korespondenciją. Dar 1924 m. buvo rasta keletas maišų su „Aušros“ ir „Tėvynės sargo“ laikraščiais. Vaižgantas per pamokslą prašė žmonių rinkti įvairius liaudies meno ir etnografijos eksponatus ir jam atnešti. Į pirmąją tarptautinę rūbų ir liaudies reikmenų parodą Peterburge jis pristatė kai kuriuos eksponatus ir gavo antrojo laipsnio diplomą, o Paulina Vidugirytė už išaustą puikaus milelio moterišką „garnitūrą“ – kostiumą taip pat gavo diplomą.

Nuostabu, kad Povilas Vidugiris, tik prie motinos ratelio pramokęs skaityti, dalyvavęs 1863 m. sukilime, išvežtas į Jakutiją ir grįžęs,  visa širdimi atsidavė sodui, ir vis dėlto aktyviai įsijungia į kovą prieš spaudos draudimą.

Pirmojo pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos metu Povilas Vidugiris su Kaziu Ūdra įsteigė savivaldybę Naujamiestyje, labdaros, savišalpos draugijas, vienerius metus pradinė mokykla veikė Ustronės troboje. Žmonės mini, kad ir pirmieji vakarėliai vaidinimai buvo Vadaktėlių  apylinkėj. Vienas – Ustronės klojime.

Apie Povilą Vidugirį medžiagą rinko Karsakiškio mokytojas kraštotyrininkas Pranas Tamošiūnas. Remdamasis naujikiečių ir giminaičio Jurgio Vidugirio žiniomis, laiške (1988 11 29) rašė: „Naujikiečiai apie Povilą Vidugirį kalba su  tikra pagarba. Vieni jį vadina knygnešių patronu, kiti sodininku, o treti – tiesiog dvarininku. P. Vidugiris buvęs gabus vaikas, todėl jam pavyko išprašyti tėvų, kad leistų mokytis. Dvi žiemas mokėsi Panevėžio pijarų mokykloje, bet dėl materialinių sunkumų nutraukė mokslą ir Ėriškėse pas kleboną buvo zakristijonu ir klebono vežiku. 1863 m. prasidėjus sukilimui, dalyvauja sukilėlių gretose. Deja, neilgai. Patenka į nelaisvę ir jį, labai sumuštą ištremia į Jakutiją.  Draugų ir kunigų išpirktas, grįžo į Lietuvą.

Buvo jautrus Lietuvos visuomeniniams kultūriniams reikalams, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo reikalams. Jis buvo aktyvus Garšvių kaimo knygnešių draugijos talkininkas.

Ilgą, prasmingą, labai naudingą amžių pragyveno šis darbštus žmogus, kol jo po pirmojo pasaulinio karo neužklupo plėšikų, vadinamų „plienščikų“, gauja. 86 metų senelis labai žiauriai sumuštas, sudaužytas nebeatgavo sveikatos.“

Povilo ir Jadvygos Vidugirių dukterys Paulina ir Jadvyga – „daraktorės“. Paulina liko neištekėjusi, gyveno ir mirė Naujamiestyje, turtą paliko bažnyčiai. Jadvyga ištekėjo už Mikalajūno į Paįstrį. Čia vėliau apsigyveno ir Jadvyga Vidugirienė, ten ir mirė. Duktė Barbora ištekėjo už Augusto Petraičio į Šambalionis, o jos sūnus Juozas, sukūręs šeimą, apsigyveno Ustronėjė, kur 1944 m. jį nušovė rusų kareiviai. Duktė Ona buvusi graži, todėl vietos dailininkas Romas Švoinickis, tapydamas paveikslą Krekenavos bažnyčiai, pakvietė ją pozuoti. Paveikslas „Kristus tarp krekenaviečių“ tebėra bažnyčioje. Ona užsiėmė ūžkurį Praną Vaičiūną ir gyveno Ustronėje. Vaičiūnai turėjo šešis vaikus. Jauniausieji Vytautas, Marytė, Kazys anksti mirė, kaip ir jų motina, kuri išsigandusi „plienščikų“ nukrito nuo laiptų (po gimdymo) ir mirė. Vyriausioji Vaičiūnų duktė Jadvyga užsiėmė ūžkurį Juozą Akelaitį ir gyveno Ustronėje, Ona ir Juozas mokytojavo. Vėliau Ona ištekėjo už A. Anužio ir su dukra Danute gyveno Ustronėje.

Taip gyveno seniausioji Vidugirių karta. Kaip klostėsi jų atžalų, svirno likimas?

Lietuvių tautos naikinimo banga, prasidėjusi 1941 m., palietė ir Ustronę. Visi Vidugirių palikuonys, gyvenę Ustronėje, 1948 m. atsidūrė Krasnojarsko krašte, Partizansko raj., Minos gyvenvietėje, išskyrus Onos Vaičiūnienės sūnų Juozą, gyvenusį Vilniuje.

Prasidėjus atšilimui, mes, Juozo Vaičiūno (1912 – 1995) šeima su draugais, nuvažiavome į Ustronę. Iš didžiojo sodo styrojo vos kelios obelėlės, o jų kamienai išraižyti „lenciūgais“, kuriais rišamos karvės. Troboj šeimininkavo 6 šeimynos. Svirnas pavirto tarybinio ūkio grūdų, sėklų sandėliu. Išvydus tokį vaizdą, Juozui Vaičiūnui rodės širdis sustojo. Tik bičiulio Z. Zinkevičiaus ant peties ranka: „Nenusimink, prikelsime Ustronę“ jį sutvirtino.

1956 m. visi ustroniečiai grįžo į Lietuvą, tik Pranas Vaičiūnas atgulė Sibiro žemėn. Jadvygos ir Juozo Akelaičių šeima prisiglaudė kambarėlyje Ustronėje įnamių teisėmis. Svirnas šaukėsi pagalbos. Kadangi Krekenavos tarybinis ūkis juo nesirūpino, pervedė jį tarpūkinės gyvulininkystės įmonei. O šios įmonės vadovai 1982 m. pradėjo „darbus“: išplėšė ąžuolines grindis, duris, sunaikino Vaižganto kambarį, slėptuves, sudaužė baliustrados likučius ir išsigabeno. Ruoštasi įrengti poilsiavietę su pirtimi. Prasidėjo ilga ir sunki kova už istorinės atminties išsaugojimą. Jadvyga Akelaitienė (Povilo vaikaitė) stebėjo, sekė, kas vyksta – plaukė ir plaukė laiškai Juozui Vaičiūnui į Vilnių. Šis ėjo ir ėjo, varstė ir varstė duris ten, kur tikėjosi rasiąs pagalbą.

Spaudoje pasirodė laiškai, raginantys apginti svirną: prof. Vandos Zaborskaitės, Aldonos Vaitiekūnienės, Vaižganto kūrybos tyrinėtojos, studento Juliaus Vaupšo ir kt. Spaudoj rašoma, kad buvo pradėti rinkti parašai už svirno atstatymą.

Tarpūkinė įmonė buvo priversta atstatyti, kas buvo sunaikinta, o svirną globoti ėmėsi Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka. 1987 m. įkurtas muziejus. Ekspozicija atidaryta 1991 03 01. Ją parengė Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka (V. Liegytė, A. Gelčys, Šepkus), padėjo Knygų rūmai, talkino M. Mažvydo biblioteka, Kauno Maironio literatūros muziejus. Vaižganto kėdė perduota iš Naujamiesčio bažnyčios. Dailininkas L. Juozonis nutapė knygnešių portretus. Įspūdingas muziejaus atidarymas. Dalyvavo per 200 žmonių: iš Kauno, Vilniaus, Panevėžio apylinkių. Kalbėjo docentė A. Vaitiekūnienė, prof. A. Tyla, rašytojas Vyt. Bubnys ir kt. Garsi fotomenininkė Ona Pajėdaitė ne tik įamžino šį svirno prisikėlimą, bet ir padovanojo albumą su nuotraukomis Vaižgantui atminti. Kam reikėtų dėkoti, kad šiandien iš čia tebealsuoja tėvynės, kalbos meilė, Julius Vaupšas – buvęs muziejaus administratorius, sausio parlamento gynėjas, poetas, paruošęs fotoekspoziciją „Iš Ustronės J. Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejaus istorijos“, rašė:

„Ačiū visiems šios kovos dalyviams, pradedant iškiliais generolais – istorikais A. Tyla ir V. Merkiu, mokslo grynuoliais A. Vaitiekūniene, V. Zaborskaite, Z. Zinkevičium, ačiū šių gimtų vietų patriotams: Ustronės močiutei J. Akelaitienei, jos broliui vilniečiui pedagogui Juozui Vaičiūnui su šeima bei šviesuoliams kraštotyrininkams, vedamiems knygnešio vaikaitės Knygnešio draugijos pirmininkės I. Kubilienės, knygnešių ainiams Ipolitui Ūdrai ir Jurgiui Algirdui Bieliniui... ir visiems rajono ir miesto kultūros nuolatiniams tarnams, baigiant Panevėžio žygeiviais, išdrįsusiais sirgti lietuvybe dar prieš Lietuvai tampant laisva“.

Juozas Vaičiūnas toliau globojo muziejų. Nuo 1983 metų pradėjęs susirašinėti su Ipolitu Ūdra, iki mirties (1995) rūpinosi eksponatais, renginiais, knygnešių portretais, Garšvių vietos įamžinimu – paminklo pastatymu. Buvo aptarinėjama, koks akmuo, įrašas, vieta ir t.t. („ ... nedailintas akmuo bus simbolis, kad iš liaudies ūkininkijos prastų žmonių kilę, nešė šviesą į plačiąją visuomenę“, – samprotavo Ipolitas (1989 08 31 laiškas)). Paruošė Knygnešio dienai medalį, susirašinėjo ir su prof. A. Tyla, su Sodininkystės ir daržininkystės muziejaus darbuotoju Vyt. Tuinyla, ypač su aktyviu kraštotyrininku panevėžiečiu mokytoju Pranu Tamošiūnu.

Aš, J. Vaičiūno žmona, šiuo metu Ustronės laukų dalies savininkė, todėl vyro mirties dieną paskutiniai jo žodžiai „Neišdraskykit sodybos“ tebeskamba ausyse kaip įsakymas vykdyti jo valią. Džiaugiuosi, kad protėvių šaknys tebėra stiprios mano šeimoje. Dukros Vida Augutienė ir Raimonda Kaupienė (neretai ir vaikaičiai) dalyvauja renginiuose, ruošia parodas. O mano vaikaitis Juozas Augutis dar ketverių metukų, kai kiekvieną vakarą vienas kitam palinkėdavom naktį susapnuoti paukštelį, voverytę ir t.t., tai kartą (1990) sako: „Susapnuok, močiute: zuikelis eina su vėliava į sąjūdį balsuot“.

DĖMESIO: KONKURSAS

Knygnešio P.Vidugirio ainiai skiria gerų knygų kolekciją mokyklai, kurios moksleivių grupė aplankys Ustronės muziejų ir Garšvių knygnešių draugijos paminklines vietas,  ir, pakalbinę kraštotyrininkus bei muziejaus direktorių, parašys kolektyvinį rašinį apie Ustronę. KVIETIMAS galioja iki 2010 metų Knygnešio dienos. Pranešti el.p.  irkubi@gmail.com

Muziejus gyvuoja. Jaučiu Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos, o ypač I. Kubilienės globą. Ji dar 1986 m. birželį su Mokslininkų rūmais ir mažvydiečiais organizavo talką per Rasos šventę Ustronėje.

Labai įdomus, reikšmingas jaunimo dviejų dienų renginys – seminaras „Du pragiedruliai“ (1999). I. Kubilienė sukvietė į muziejų per 70 moksleivių iš Kauno, Plungės mokyklų. Kalbėta apie vysk. Motiejų Valančių ir Juozą Tumą-Vaižgantą – du pragiedrulius. Žaidė informacinį žaidimą – iš užuominų reikėjo surasti knygnešių podėlius, svirne – muziejuje spaudos slėptuvę ir t.t.  Prie laužo dainuota, šokta, deklamuota, vaidinta. Gintautas Černeckis jauniesiems seminaro dalyviams skyrė poetišką žodį „Eik“: „Knygnešių muziejuje Ustronėje kažkas manęs paklausė. Apsidairęs nieko nemačiau. Galbūt, tai buvo Vaižganto ar Valančiaus balsas...

-          Kas tu?

-          Pakeleivis.

-          Kur eini?

-          Į šventovę.

-          Ar žinai Kelią?

-          Einu savęs link.

-          Eik“

Kokios prasmingos auklėjimo pamokos!

2004 m. į konferenciją „Knygnešystė ir jos istorija Panevėžio krašte“, vykusią muziejuje, užsuko grupelė keturiasdešimtojo „Poezijos pavasario“ dalyvių – paskaitė savo kūrybos.

2006 m. paminėta Spaudos diena muziejuje. Dalyvavo akademikas Zigmas Zinkevičius su šeima, kiti mokslo žmonės, vilniečiai. Susipažinta su Danutės Anužytės – Sadauskienės knyga „Nuo Nevėžio ir Vadakties iki Minos ir Manos“ (2005). Danutė – Povilo ir Jadvygos Vidugirių vaikaitės Onos Vaičiūnaitės – Anužienės dukra, šešerių metų su savo motina, seneliu Pranu Vaičiūnu ir kitais ustroniečiais buvo išvežta į Krasnojarsko kraštą. I. Kubilienė, pristatydama šią tremties knygą, pavadino rožiniu, nes autorės ir kitų tremtinių mintys lyg karoliukai sudėlioti į rožinį – čia žmonių skausmas, tėvynės ilgesys, jų maldos ir šviesa – viltis išlikti. Akademikas Z. Zinkevičius pakalbėjo apie poterius. Priminė, jei kas domisi tais klausimais, gali paskaityti jo knygą „Lietuvių poteriai“ (2000). Renginį plačiau aprašė prof. O. Voverienė laikraštyje „Lietuvos aidas“. Nuotaikingai įsijungė Vilniaus vidurinės mokyklos „Lietuvių namai“ 9-12 klasių auklėtiniai – šoko lietuvių liaudies šokius. Moksleiviai padovanojo Ustronės knygnešių ainiams savo kūrybos rinkinį „Želmenys“.

Paminėjau tik keletą renginių. Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos ir muziejaus administratoriaus Audriaus Daukšos rūpesčiu kiekvienais metais minima Spaudos aatgavimo, Knygnešio dienos, lankomi knygnešių kapai Vadaktėliuose. Į renginius kviečiami visuomenės veikėjai, mokslininkai, aktoriai, rašytojai.

Vilniečiai su muziejumi Ustronėje galėjo susipažinti ir Vilniuje. 2003 m. Specialiojo fondo konferencijų salėje vyko lankstinuko „Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejus Ustronėje“ pristatymas. Lankstinuko autoriai: I. Kubilienė, mano dukros Vida Augutienė ir Raimonda Kaupienė. Išleido Valstybinis turizmo departamentas, Lietuvos kultūros fondas, Lietuvos knygnešio draugija. Buvo parodytas videofilmas „Ustronė šiandien“. Jį filmavo giminaitis P. Keruotis, montavo dukros. Dukra Vida pristatė parodą apie J. Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejų; ją meniškai apipavidalino dukra Raimonda. Ant sienos kabėjo dailininkės L. Bekintytės išausti keturi gobelenai „Obelys pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą“. Salės šone – kaimiško lango rėmas – tarytum per Ustronės svirno – muziejaus langą matyti: ant stalo duonos kepalas, deganti žvakė, puodynėje žydinti saulėgrąža.

Renginyje „Pro Ustronės langą“ Mokytojų namų svetainėje (2004) prof. A. Tyla, Jono Šliūpo (1861-1944), žymaus kovotojo už laisvą spaudą, redagavusio „Aušrą“,  sūnus Vytautas, atvykęs iš JAV viešnagėn ir kiti kalbėjo apie knygnešystę Lietuvoje,   apie lietuvių kovą už spaudos laisvę čia ir Amerikoje.

Ruošiantis lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmečiui, fotomenininkas J. Vaupšas parengė fotoekspoziciją „Iš Ustronės istorijos“, kuri ir dabar eksponuojama įvairiose Lietuvos vietose.

Lietuvos Seime parengta labai plati spaudos atgavimo šimtmečiui programa, į kurią įtraukta nemaža renginių apie muziejų Ustronėje.

Yra nemaža straipsnių apie muziejų spaudoje. Pvz., įdomus J. Vaupšo (slapyvardžiu – Augustino Grumsto) esė „Tarsi polaidžio vandenys“ (Panevėžio raj. laikr. „Tėvynė“, 2005). Skiriama muziejui eilėraščių: M. Karčiausko, J. Vaupšo, J. Mėdžiaus, B. Vaitkienės („Tumo laiškai iš Ustronės“ir kt.).Muziejaus prasmę išryškina kūrybiški meistrų darbai: K. Nemanio Stogastulpis (1990), „Viešpatie, Tu juk matai kiekvieno knygnešio kelią“, J. Tėvainio Kryžius (1990), skirtas 1988 atgimimo metams „Garbė Jėzui Kristui“, Naujamiesčio moksleivių, vadovaujamų mokyt. D. Dirsės, skulptūra „Skaitantis“(„Kalba, raštas, knyga“). Tebestovi prieš kelis dešimtmečius pastatytas Povilo Vidugirio provaikaičio Jurgio Akelaičio Kryžius „Kančių Karaliau, gelbėk Tėvynę“.

Lankytojus pasitinka muziejaus administratoriaus Audriaus Daukšos nuoširdus žodis ir jo atliekama kanklių muzika – taip ir pajunti dvasinę šilumą. Audrius yra Mikalojaus Daukšos, reikšmingiausio lietuvių raštijos XVI a. paminklo „Postilės“ autoriaus, ainis. Audrius rūpinasi ne tik muziejumi, jo veikla, bet ir sodyba, gražiai tvarko aplinką. Lankytojams pasiūlo pasiskinti lapelių ar pasirinkti daigelių  iš Sibiro parsivežto „čeremšos“ – meškinio česnako – kuris tremtinius saugojo nuo ligų ir bado.

Iš Ustronėje organizuotų renginių man ilgam įsiminė vienas renginys, kuriame akademikas Z. Zinkevičius dalijosi mintimis su klausytojais apie pirmosios lietuviškos knygos priešaušrį. Pokalbis tęsėsi dvi valandas. Kartais net jo vaikaitis Mindaugas, einantis senelio pėdomis, įsiterpdavo. Pasibaigus renginiui, aš nusistebėjau tokia gausa klausimų. Akademikas šypsodamasis: „Visada mane apipila klausimais“. Žmogus domisi! – suvirpėjau. Tokia nuotaika neapleido manęs nei vakare, nei ryte. Vakaras – ramybės apsiaustis, o rytas?

Anksti kėliausi, norėjau pamatyti saulę, ropojančią per medžių viršūnes link muziejaus. Nepakartojamas vaizdas: keliasi žemelė, rasos išprausta, o svirnas – muziejus saulės nutviekstas. Ant medžio pakibę rasos lašai – pakšt pakšt ant stogo – sidabru nulieja. „Koks galingas tas rasos lašas“, - rašiau savo knygoje „Vaivorykščių tiltais“, - pagirdo lapą, gėlę, žiedą, kas be jo būtų?

Žemė kėlė žolę,

Žolė kėlė rasą,

Rasa kėlė pasagėlę,

Pasagėlė žirgą, - girdžiu ausyse“.

Ak, tas lietuviškas žodis, kaip tas rasos lašas, vis tiek suskambės įvairiuose muzikos šou, „Žvaigždžių duetuose“, kavinių, restoranų, UAB pavadinimuose, prasiverš jis... Patikėjau tą rytą – žmonės tebesaugo svarbiausias vertybes gyvenime. Padėka tiems, kuriems, anot knygnešio A. Laduko, „lietuviškos knygos lapas buvo knygnešio baime ir pavojais praustas“. („Knygnešys“ I t.)

Dėkoju aplankantiems šį muziejų. Atėję pabandykite pajusti knygnešių dvasią, įsijausti į aplinką – ji įspūdinga. Tada išgirsite Vadakties bangelių nerimastingumą, išvysite svirną – muziejų, spinduliuojantį tų didžių žmonių šviesa.

 

                                                      Vanda Vaičiūnienė

                                                                  Specialiai šiam leidiniui, 2008

 

 

 

 

J.Tumas vyskupo Paliulionio įsakymu 1902 m. gegužės 29 d. iš Micaičių buvo perkeltas į Vadakčiukus. Atvykus į Micaičius įpėdiniui kun. Zekniui, jis išvažiavo į Vadakčiukus. Klebonas A. Eidimtas su Kuršėnų lenkininkais, be abejo, tuo išvažiavimu džiū­gavo.

Naujoji kun. J. Tumo gyvenamoji vieta Vadaktai — isto­riška. Ją yra vaizdavęs Henrichas Sienkevičius savo gra žiame iš netolimos Lietuvos praeities veikale „Tvanas".

 Ap­linkui keletas didelių dvarų, kurie, stovėdami ant Vadakties upelio, visi tuo pat vardu vadinami. Prie dviejų iš tų Vadaktų dvarų — Liaudoje prie Miškinių Vadaktų ir prie Kopanskio Va­daktų, kuriuos paveldėjo bajorai M. Zavadzkis ir Vytautas Oginskis, yra bažnyčios. Kun. J. Tumas buvo atkeltas kuratu į šituos pastaruosius Vadaktus. Jų bažnytėlė priklauso Nau­jamiesčio parapijai ir žmonės ją vadina Vadakčiukais, tuo skir­dami nuo netolimų miškinių Vadaktų — Krekenavos filijos.

Naujos kun. J. Tumo gyvenamos vietos geografinė padėtis puiki: bažnytėlė stovi ant aukšto Nevėžio upės kranto, prie didelio pašto vieškelio iš Panevėžio į Kėdainius, tik trys my­lios nuo Panevėžio gelžkelio stoties.

Nors menka ir neturtinga medinė Vadaktų bažnytėlė, tačiau minėtina; ją esąs įkūręs Lenkų kariuomenės pulkininkas, Kuršo kunigaikštis Bironas pirmojo Lietuvos - Lenkijos padali­nimo laikais. Metęs kariuomenę, kunigaikštis tapo kataliku, net vienuoliu ir kunigu. Vadaktų dvarą, tur būt, už nuopelnus jam dovanotą, atidavė kartu su juo katalike tapusiai seseriai, kuri ištekėjo už barono Grothuso. Vėliau Vadaktus paveldėjo jų duktė ištekėjusi už grafo Kopanskio, kurs 1784 m. į dvaro baž­nytėlę įvedė viešas pamaldas, bet kunigas čia buvo paskirtas tik 1881 m. Ivonė Kopanskis davęs jam 8 ir pusę dešimtinės žemės ir 160 rub. metams algos. Tiek teatsimena žinių žmonės, kuriems teko peržiūrėti keletas Kopanskio archyvo dokumentų. O tai būta didelio ir brandaus archyvo. Iš jo sau medžiagos sėmęsis H. Sienkevičius, rašydamas „Tvaną". Dvaro valdytojui mirus, jo archyvą už skalikus atpirkę Panevėžio žydeliai silkėms vy­nioti    Taip tad žuvo brangus mūsų praeities paminklas.

Bažnytėlės valdomoje apylinkėje — 23 ūkininkai, 4 dvarai, du dvareliai, o jos plotas 3X6 varstai. Taigi, kun. J. Tumo parapijėlė nedidelė, iš jos kunigui pramisti sunkoka. Klebonijėlė maža, medinė, šiaudais dengta. Visas gerumas — tai didokas pievų plotas. Todėl kun. .J. Tumas Vadakčiukuose laikė porą gerų arklių, su kuriais tekdavo daug ir gana toli įvairiais reikalais važinėti.

Visi ūkininkai tikri lietuviai, o dvarelių savininkai sulen­kėję arba lenkai. Ūkininkai, susiskaldę žemes į mažas daleles, gyvena skurdžiai; pirkios dūminės, seklyčios nė vienas neturi; arklelis smulkus, karvės dar menkesnės; žemė, palyginti, naši ir gerai rugiai bei kviečiai uždera.

Nors daugumas žmonių kaime moka lenkiškai, bet namie visi kalba tik lietuviškai. Žinoma, jų kalboje pasitaiko len­kiškų žodžių, bet šiaip jų kalba, pasak, kun. J. Tumo, graži, sveika, pilna įstabių tarmės ypatybių. Keletą jų tarmės pa­vyzdžių kun. J. Tumas buvo įdėjęs į lenkų etnografinį žurnalą „Wisla", į Volterio Lietuvišką Chrestomatiją ir kitur. Su dvaro žmonėmis jau blogiau: jie beveik visi tarp savęs kalbasi lenkiškai, nors moka ir lietuviškai.

Skurdo verčiami daug ano krašto žmonių palikę pačias ir vaikus, bėgo į Ameriką laimės ieškoti. Kun. J. Tumas, norė­damas jų skurdą sumažinti, ragino mokytis skaityti, ir pats, kiek galėdamas, juos švietė. Savo lėšomis įtaisė pašto dėžutę, prie kurios penkius sykius per savaitę sustodavo paštas. Tai pa­lengvino pačiam kun. J. Tumui greičiau gauti korespondenciją, o žmonėms laikraščius.

Kun. J. Tumui atkilus į Vadakčiukus, jo santykiai su dva­sine vyresnybe nepagerėjo. Vyskupas, matyt, tuo laiku svarstė A. Eidimto ir jo bendrininkų skundus ir pas jį atsilankančių kunigų šio to pasiteiraudavo apie skundžiamąjį kun. J. Tumą.

Nepatenkintas kun. J. Tumo tautiškąja veikla, vyskupas kai ką negero apie jį ir pats pasakydavo kunigams, šie iš vyskupo išgirstąsias žinias toliau paskleisdavo, jos netrukus ir skundžiamąjį pasiekdavo.   Aišku, jos skaudžiai įžeisdavo sunervintą kun. Juozą Tumą.

— Mane Jo mylista neliaująs visaip dergęs, — skundžias jis 1902.X.l. laiške savo bičiuliui A. Dambrauskui. — Nėra ku­nigo, kurs būtų pas jį buvęs ir apie mane nors adynos nepa­klausęs. Negana to: iškelia ir iš Vadaktėlių atgal į kamendorius, tik nežinau kur. Man tai labai patinka, nes šluostyti visas kerčias, kaip Micaičiai ir Vadaktėliai, nėra malonus da­lykas.   Čia tiesiog nėra iš ko žmoniškai gyventi.

Nuolat žandarų sekamam, lenkininkų kunigų šmeižiamam, o dvasinės vyresnybės vis į didesnį užkampį kilnojamam kuni­gui J. Tumui veikimo sąlygos sunkėjo. Toks gyvenimas darės jam nebepakenčiamas, ir jis vienu tarpu ėmė dairytis padoresnės vietos užsienyje. Tarės su Andriumi Dubinsku keltis į Petrapilį ar į Rygą ir čia per protekciją, kurios kun. J. Tu­mui nebūtų trūkę, gauti kunigo vietą. Gyvendamas Petrapilyje ar Rygoje, jis būtų turėjęs patogesnes sąlygas ir daugiau lais­vesnio laiko literatūrai. Tuos savo planus kun. Juozas Tumas išdėstė Petrapilio Kunigų Akademijos profesoriui kun. J. Mačiuliui-Maironiui, su kuriuo jam kartą teko drauge važiuoti gelžkeliu.

Maironis, žinodamas kun. J. Tumo būdą bei veiklumą ir lenkiškos dvasinės vyresnybės politiką, jį nuo to sumanymo atkalbėjo, nepatarė važiuoti.

— Argi ilgai, manai, laikys tave Petrapily ar kur kitur, — sakęs jam Maironis. — Nugrūs kur tarp gudų ir smirdėk ten sveikas.

Tos   liūdnos  perspektyvos   atpliekė   kun.   J. Tumo  norą važiuoti iš Lietuvos.    Nebeklausė nė amerikiečių viliojamas: pasiliko Lietuvoje vargelio vargti.   Nors čia ir sunkus gyvenimas, bet vis dėlto tarp savųjų.

 

                                           Ištrauka iš: A.Merkelis. J.Tumas-Vaižgantas. V., 1989

        Skaitydami pagalvokite, kas atsitiktų kunigui, nepaklususiam lenkomaniškai bažnyčios vyresnybei. Ką turėjo galvoje Maironis, sakydamas  „ir smirdėk ten sveikas“?

        Klausimai akyliems skaitytojams:

1. Ar  čia minimi  Vadakčiukai yra dabartiniai Vadaktėliai? Kodėl autorius pateikia gan išsamią tos vietos istoriją?  Ką žinote apie Senkevičiaus “Tvaną” (knygą ar filmą)?
2. Į kokią aplinką pateko  J.Tumas? Kas buvo jo parapijiečiai?
3. Kur jaunas ir veiklus kunigas rado užuobėgą ir slaptą vietą redaguoti “Tėvynės sargą”?
4. Ar žinote, kad būtent Vadaktėliuose J.Tumui-Vaižgantui prisisapnavo pranašiškas sapnas apie caro vizitą ir spaudos draudimo panaikinimą?