Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

Silpna ir beginklė tauta kuom nors vis dėlto geidė savo gyvybę skelbti, apreikšti. Jauniausieji jos sūnūs išsimanė tam tikslui lipinti pakeliais, ant šulų, ant kryžių, ant augančių medžių, ant namų sienų, visokius atsišaukimus ,,Į brolius ir į seseris!"—nepasiduoti nusiminimui, nenusilenkti prieš persekiojimus, tik tautos gyvybę visomis jėgomis rūpintis išlaikyti... Raudonsiūliai visur, prakaituodami, lietuvius keikdami, sukosi, atsišaukimus kur užtikę draskė, skuto, vis daugiau jaunuomenės suimdami, kalėjiman gabendami, o tie atsišaukimai it grybai po lietaus dygo.. . Tokią karštą kovą išlaikyti ir nenusileisti daug stipresniam priešui reikėjo mažai susipratusiai žmonių saujelei nemažo apsukrumo, dvasios stiprumo ir narsumo.

Tokiais tat laikais Višinskis tampa beveik tvirčiausiu šulu, prilaikančiu tėvynės namo sieną, kad namas negriūtų. Dvi krati jis pats pergyvena. Aplinkui visi išbauginti, nusiminę. Daugumas veikėjų po raktu, todėlei ir raštų gabenimas iš užsienio sutrukdytas. Rašytojų irgi nemaž aukštalangėse užvertų. Visų dvasia prislėgta. Lėšų skaitlingiems kaliniams užlaikyti, laikraščiams užsienyje leisti irgi nėra iš kur semti.

Višinskis tuomet visur ir visuomet sukasi nenuilsęs, rankų nenuleisdamas. Mokytojaudamas viename Panevėžio pavieto dvarelyje per ištisą savaitę, šventomis dienomis arba naktimis trankosi iš vieno pavieto į kitą, iš miesto į miestą, nuo vieno dar kalėjime nesėdinčio veikėjo pas kitą. Suranda visur susinėšimo kelius, suranda visokiems savo tikslams ištikimus žmones, ragina gabesnes plunksnas kelti liaudies nupuolusią dvasią, drąsinti, tvirtai, aukštai ir narsiai nešti tautiško atgijimo vėliavą. Laikraščiai pilni jo prisiųstų korespondencijų, po kuriomis pasirašo tai paprastu, jo dažniausiai vartojamu: A-s, tai P. A-s, tai Spragilas, tai vienu P., tai T. R., tai Mužikas, ir vieną antrą sykį Žmogus, gal didžiausio lietuvystės persekiojimo laikais ir kitais slapyvardžiais, nes, daugybei veikėjų kalėjimuose besėdint ir Vonsiackiui besigiriant juos visus surakinus, pasilikę laisvi veikėjai, o ypač Višinskis, stengėsi ir laikraščius ne vien įvairiais raštais, bet ir įvairiais slapyvardžiais pripildyti, kad ir priešas tikėtų, jog Lietuva ir jos veikėjai — ta hidra, kuriai nukirtus galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta.

Tokiais tat laikais matome dar Višinskį drauge su kitu veikėju traukiamus teisman už afišų lipdymą. Tos afišos buvo Mintaujos miesto viršininko leistos spausdinti lietuviškomis raidėmis apie komedijos „Velnias spąstuose" vaidinimą, kuris buvo Mintaujoje rengiamas ir policijos paskutinę valandą sutrukdytas. Prie to atsitikimo su afišomis ilgiau apsistosime, ne vien kaipo artimiausiai su Višinskio asmenimi surišto, ne vien kaipo vienos iš įdomiausių bylų mūsų tautos kovoje už spaudą, drauge ir tokios, kuri nuvalė kelią iš svarbiausių kliūčių mūsų spaudos leidimui.

Tos afišos buvo akivaizdoje valdžios tarnų lipdomos, ir jie tik paskui susigriebė už jas persekioti. Viena dargi tokia afiša užtat, jog sunku buvo ją atplėšti, buvo Joniškio antstolio su visomis aludės durimis išimta ir į Šiaulius vežama pavieto viršininkui parodyti. Vos išmeldė alininkas, kad čia pat kaip nors atlipintų ir jam duris atiduotų. Prisiėjo tris kibirus verdančio vandens supilti, kol atlipdė, paskui ant saulės išdžiovino, pripildė ant drobės ir išsivežė kaip kaži kokią brangenybę. O Višinskiui dėl tų afišų teko nemažai prisibaldyti ir su vyriausybe smarkiai pasitampyti.

Žagarės taikos teisdarys visųpirm nubaudžia Višinskį ir kitą afišų lipintoją trimis rubliais pabaudos, nors abu kaltinamu šįkart teisman nebuvo stoję. Patyrę teismo nusprendimą, siunčia jie teisdariui tuoj atsišaukimą, t. y. prašymą peržiūrėti iš naujo bylą, jau jiems patiems teisme stojant. Jie pirmą teismo nusprendimą nelaiko teisingu, nes, apskritai imant, Rusijoje nėra įstatymų, draudžiančių lietuvišką raštą.

Ar tikrai supratote rašytojos žodį? Pasirinkite variantą:

1. “sulošti spektaklį” - a) kažkas susiję su lošimu kortomis, b) vaidinti spektaklį

2. “ už prigulėjimą prie lietuviškų knygų...” – a) priklausymą, b) miegojimą bibliotekoje

3. “pergyveno dvi krati” – a) du kartus, b) dvi kratas

4. “veikėjai po raktu” - a) užrakinti, b) areštuoti ar kitaip izoliuoti

5. “ suranda susinešimo kelius” - a) sunešimo krūvon, b) susisiekimo, susižinojimo

6. “ dygo it grybai po lietaus” – Kas?

7. “mūsų atgyjimo istorija” – Ką Bitė turi galvoje? Kaip tai sakoma dabar?

8. Ar galite paaiškinti, koks buvo Povilo atsakas į Vonsiackio pasigyrimą?

9. Kaip suprantate “veidas gražus sielos gražumu”?

10. Rašytojos žodis apie Povilo TESTAMENTĄ!

DĖMESIO: Už gerą rašinį (3-5 psl.) šia tema prizą skiria Lietuvos istorijos laikraštis “VORUTA” . Laukiame jūsų rašinių iki 2010 m. Knygnešio dienos el.p. irkubi@gmail.com arba vorutosfondas@voruta.lt

Naujas Žagarės teisdarys, peržiūrėjęs Višinskio bylą, pareikalavo nuo Joniškio antstolio — visą tą bylą iškėlusiu — pristatyti 1866 metais leistus įstatymus, draudžiančius lietuviškus raštus. Antstolis, neturėdamas tokių įstatymų, kreipėsi į Šiaulių pavieto viršininką. Tasai atsakė slaptu raštu, jog caro įsakymas apie spaudos uždraudimą lotyniškai lenkiškomis raidėmis žemaitiškai lietuviškoje kalboje Šiaurvakariniame krašte esąs nurodytas Kauno gubernatoriaus aplinkraščiuose (cirkuliaruose), ir išskaičiavo ilgą eilę tų aplinkraščių.

(O tai ir suteikė Povilui Višinskiui galimybę paduoti į teismą viešai caro nepaskelbtą spaudos draudimo įstatymą – red .pastaba)

<......>

Tas — kuriam, kol gyvas, gyvenimas vien erškėčiais kelią klojo — liko kaipo velionis tarp puikių gėlių vainikų iš Berlyno į Vilnių atgabentas ir Rasų kapuose palaidotas.

Jau pusketvirtų metų su viršum praslinko nuo Višinskio mirties. Pernai pirmą sykį Vėlinių dienos vakare teko jo kapus aplankyti. Ypatingas reginys! Aukštybėse juodas nepermatomas dangaus skliautas, po kojomis kietai sušalusi, sniegu užklota žemelė. Miesto vietoje, dangaus pakraštyje, elektros žibintuvų pašvaistė, tviskanti žėrinčiu plačiu šydo kaspinu. Rasų kapai — tai liepsnelių jūra. Oras tamsus, apmiręs, tylių tyliausias. Tik spindinčios šarmos žvaigždutės sumirga tamsybėse, krintančios nuo aukštų medžių šakų, it kokio užkerėto susigraudinusio milžino ašaros. Kapuose liepsnelės klaidžioja, pasikelia kalnuose ir vėl žemyn slenka į pakalnes. Kai kurios taip aukštai žiba, jog išrodo ore viršum žemės skrajojančios.

Višinskio kapas taip keistai liūdnai tarp kitų lenkiškų išrodo. Daug minčių veržiasi galvon toje tyloje! Tame apleidime jauti kaži koki klyksmą galingą, kurs išsiveržti negali.

Ima noras jį išliuosinti, išreikšti! .. Mintin ateina koks paminklas — žymus, galingas... ne Višinskiui, bet nuo jo... Jo gyvenimo testamentas, tautiečiams paliepimas... ženklas, kelrodis ieškantiems... jūrų žibintuvas... arba vėliava, atgautos pilies griuvėsiuose įbesta! 1909

Ištrauka iš : G.Petkevičaitė-Bitė. Iš gyvenimo verpetų, Kaunas, Šviesa, 2000