Pranas  Dovydaitis gimė 1886 m. gruodžio 2 d. Runkių k. (Višakio Rūdos parapija, Marijampolės apskritis) gausioje ūkininko šeimoje. Pranas - vyriausias sūnus. Namuose pasimokęs skaityti ir rašyti, nuo 1896 m. lankė Višakio Rūdos pradžios mokyklą. Buvo smalsus, godžiai skaitė lietuvišką draudžiamą spaudą. 1903 m iš­laikė egzaminus į pavyzdinę mokyklą Veiverių mokytojų seminarijoje. 1904 m. įstojo į šią seminariją. Iš antro kurso buvo pašalintas drauge su kitais 1905 metų streikuotojais. 1905-06 m. m. seminariją baigė tik keli lietuviai, saugomi rusų kareivių. Buvo reikalaujama studentų pasižadėjimo nesipriešinti valdžiai. P. Do­vydaitis nenusileido ir į Veiverius nebegrįžo. Jis tėviškėje slapta mokė kaimynų vaikus lietuvių kalbos ir rašto. Be to, savarankiškai rengėsi egzaminams ir 1908 m. pavasarį eksternu išlaikė egzaminus Marijampolės gimnazijoje.

Tų pačių metų rudenį įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Tačiau P. Do­vydaitį labiau traukė filosofijos, istorijos ir gamtos mokslai. Norėjo kartu lankyti ir istorijos-filosofijos paskaitas, tačiau leidimo negavo, todėl užsiėmimus lankė kaip laisvas klausytojas. Visą laisvalaikį praleisdavo universiteto bibliotekoje. Antraisiais studijų metais parašė darbą, kuris įvertintas sidabro medaliu. Studi­juodamas Maskvoje, P. Dovydaitis aktyviai dalyvavo slaptuose lietuvių susibū­rimuose, rašė straipsnius į laikraščius „Viltis", „Draugija", „Šaltinis" ir „Aušrinė".

1911 m. P. Dovydaitis su prel. A. Jakštu-Dambrausku ir kun. P. Dogeliu ėmė leisti „Ateities" priedą „Draugijos" žurnale. Atostogų metu dalyvaudavo slaptuose katalikų mokytojų susibūrimuose pas kun. P. Dogelį, prel. A. Dambrauską arba prel. Mačiulį-Maironį. Taip buvo įkurta slapta Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir Ateitininkų jaunimo organizacija. Atvažiavęs į Maskvą, subūrė lietuvius stu­dentus ateitininkus. Dažniausiai ateitininkų susirinkimai vykdavo E. Paukščio bu­te. Kilus 1914 m. karui, į universitetą nebegrįžo.

Nuo 1913 m. pabaigos dirbo „Vilties" atsakinguoju redaktoriumi, įsteigė mė­nesinį mokslo ir literatūros priedą. Vokiečiams užėmus Vilnių, 1915 m. rugsėjo 19 d. išėjo paskutinis „Vilties" numeris. Nuo tada P. Dovydaitis aktyviai daly­vavo Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje.

1916 m. sausio 1 d. P. Dovydaitis pradėjo vadovauti pirmajai „Saulės" drau­gijos įsteigtai gimnazijai Kaune. 1919 m. privati „Saulės" gimnazija buvo suvals­tybinta.

1919 m. pradžioje bolševikai veržėsi į Vilnių, ir iš jo į Kauną laikinai pasi­traukė Lietuvos vyriausybė. Atsistatydino M. Sleževičiaus ministrų kabinetas. P. Dovydaitis 1919 m. kovo 12 d. sudarė III ministrų kabinetą. Šis išsilaikė tik mė­nesį, tačiau tas mėnuo buvo bene sunkiausias, nes bolševikai buvo jau arti Kau­no, o Lietuvos kariuomenė negausi ir menkai ginkluota. Vis dėlto pavyko atsi­laikyti. Po šio sunkaus mėnesio P. Dovydaitis iš politikos pasitraukė ir pasiau­kojo vien pedagoginiam ir moksliniam darbui, taip pat „Lietuvos mokyklai".

Kaune įsikūrus Aukštiesiems kursams, P. Dovydaitis buvo jų lektorius, o nuo 1922 m. - Lietuvos universiteto profesorius. 1935 m. P. Dovydaičiui buvo su­teiktas filosofijos daktaro laipsnis.  Dr. P.  Dovydaitis rūpinosi Ateitininkų ir Pavasarininkų organizacijomis, dėl kurių jis buvo ne kartą baustas, net sėdėjęs kalėjime. Be daugybės publikacijų laikraščiuose ir žurnaluose, P. Dovydaitis yra parašęs daug religinių ir mokslinių knygų.

1940 m. liepos 16 d. bolševikams uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą, P. Dovydaitis buvo iš darbo atleistas. Jis įsikūrė nedideliame ūkyje prie Dubysos, kur buvo gavęs žemės kaip Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Tačiau ir čia jis kliuvo sovietinei valdžiai. 1941 m. birželio 15 d. buvo suimtas ir su šei­ma išvežtas į Sibirą. P. Dovydaitį kalino Gario lageryje Sverdlovsko srityje, vė­liau perkėlė į Sverdlovsko kalėjimą. 1942 m. lapkričio 4 d. jį nuteisė sušaudyti ir nuosprendį įvykdė.

            Žmona Marcelė Bacevičaitė-Dovydaitienė su sūnumi Vytautu, 21 metų studen­tu, ir 16 metų dukra Laimute buvo išgrūsti į Voznesenką Tomsko srityje. Žmo­na grįžo į Lietuvą, mirė 1972 m. Vyriausias sūnus Jonas, 27 metų žurnalistas, 1941 m. išvežtas į Kargopolio (Archangelsko sr.) lagerį, 1944 m. - į Kazanę. Vė­liau jis grįžo į Lietuvą, mirė 1983 m.

Drauge su P. Dovydaičiu kalėjęs Petras Minutka pasakojo, kad išvykdamas iš lagerio vilnietis kunigas įgaliojo prof. Dovydaitį atlikti kunigo pareigas. P. Mi­nutka prisimena 1942 m. Sekminių rytą: „Prof. Dovydaitis pasakė trumpą kalbą, po to sekė komunijos priėmimas. Atėjus mano eilei, pakėliau akis, išvydau pil­nas džiaugsmo, tiesiog kūdikiškas prof. Dovydaičio akis. Jose spindėjo laimė, grožis ir ramybė. Nors praėjo jau daug metų, vis dar matau profesoriaus akis".

Prof. Dovydaitis jaunesniems lietuviams kaliniams yra pasakęs savo troškimą: „Aš jau senas, vargu ar teks dar Lietuvą pamatyti, bet jūs, galimas daiktas, grį­šit... [...] sušaukite ateitininkų suvažiavimą mano tėviškėje ir pastatykite kryžių. Kryžius turi būti pastatytas ant kalnelio į kelio pusę, kad primintų lietuvių kan­čias Sibire".

                                                            Iš Rasos Paulavičienės  knygos

                                                            „XX amžiaus mokytojai“, Vilnius, 1996

        Kaip dar ilgai po spaudos draudimo panaikinimo lietuviai neturėjo lietuviškų mokyklų? Kokia valdžia tada buvo?

         Ar esate pastabūs skaitytojai?

1. Ar tikrai po spaudos atgavimo vaikams teko slaptai mokytis lietuviškai? Jūsų komentarai?
2. Veiverių mokytojų seminarijoje iš studentų buvo reikalaujama nesipriešinti valdžiai. Kokiai? Kokiomis aplinkybėmis? 
3. Ką žinote apie ateitininkus ir pavasarininkus? 
4. Kokiomis aplinkybėmis P.Dovydaičiui teko atlikti kunigo pareigas? Ką reiškia „nuosprendį įvykdė“?

Dėkojame "Diemedžio" leidyklai už nuotrauką iš albumo "Ąžuolų kalbėjimas Lietuvai",