PRANAS KRIAUČIŪNAS

 

  

     

 

Pranas Kriaučiūnas gimė Lukšių valsčiuje, Žardvietos kaime, neturtingo  valstiečio šeimoje. Skaityti pramokė tėvas. Visą gyve­nimą jį lydėjo knyga. Ap­sigyvenęs Lukšiuose, ver­čiasi knygrišystės amatu. Skaito ir platina draudžia­mą lietuvių spaudą. Buvo pasidirbdinęs stalą, kurio kojų tuščiose vietose slėp­davo draudžiamuosius laikraščius. 1892 metais suar­tėjo su Šakiuose gyvenan­čiu V. Kudirka, o 1896 metais atsikėlė į Šakius, kur gyveno iki mirties (1940). Dar spaudos drau­dimo metais pradėjo raši­nėti i Rytų Prūsijoje lei­džiamus laikraščius. Spau­dą atgavus, bendradarbia­vo “Vilniaus žiniose", „Vil­tyje". „Lietuvos ūkininke". 1937 metais išleido knygą ,,Mano atsiminimai iš spaudos draudimo laikų ir laiškai iš Zanavykijos", ku­rioje randame gražios me­džiagos apie ano meto za­navykų gyvenimą. Pr.Kriau­čiūnas brangus mums kaip pasiaukojamai dirbęs kul­tūrinį ir tautinį savo kraš­to atgimimo darbą, visą savo gyvenimą paskyręs kilniai misijai — šviesti liaudį.

P. Kriaučiūno mokinys ir artimas bendradarbis buvo knygnešys Juozas Pavalkis, slapyvardžiu—Vijū­nas (1872—1947), gyve­nęs Akėčių kaime, Lukšių apylinkėje. 1933 metais išleistuose „Vijūno raštuo­se" J. Pavalkis teigia: „Kriaučiūnas buvo karštas patriotas, ir galima saky­ti, vienintelis tada lietuviš­kos literatūros platintojas mūsų krašte... ir aš, su juo kiek susipažinęs, jau gau­davau įvairių knygelių ir laikraščių pasiskaityti. Pir­miausia, pamenu, gavau keletą „Šviesos"numerių". (p. 17).

Kokia spaudos draudimo laikotarpiu kultūrinė padė­tis buvo Zanavykijos kai­me, kokios kaimo žmonių pažiūros, kokia galvosena, taikliai nusako J. Paval­kis savo knygelėje: „Ma­no augimo metais, jeigu būtų kas paklausę..., ko­kios tautos esu, tai grei­čiau būčiau atsakęs, kad ..lenkiškas mužikas". Mat valdžia, tai jau žinojau, kad yra maskoliška, mums sve­tima, su mūs tauta nieko bendro neturinti, bet lie­tuvių ir lenkų niekuomet neįsivaizdavau, kaip atski­ras kokias dvi tautas, tik­tai kaip du luomus: vieni kalba lenkiškai —ponai, o kiti lietuviškai—mužikai... Tuokart lietuvių kalba vi­sur  buvo niekinama kaip „mužikiška", o kas jau skaitėsi prakilnesnis, var­tojo lenkų kalbą. Būdavo, atvažiuos kalėdodamas ku­nigas... poterių ir katekiz­mo, tiesa, mokydavo lietu­viškai, bet jau su vargoni­ninku kalbėdavo lenkiškai. Pamenu vėl, kai motušė vasaros metu nusivesdavo kada į bažnyčią, tai maty­davau gimnazijos moki­nius, grįžusius atostogoms: į juos aš godžiai žiūrėda­vau, bet ir juos girdėda­vau kalbant jau poniška kalba. Arba vėl, nusives davo pas karabelninką nu­sipirkti kokį paveikslėlį ar medalikėlį, klausyk tik, ir tie tarp savęs kalbasi len­kiškai. Matant visur lenkų kalbą tokioj pagarboj lai­komą, pradėjo ir man lie­tuviškoji atrodyti lyg ko­kia nudėvėta, niekam netinkanti, kuria tik „mužikai" kalbasi. O tuo „mužiku" liktis visą laiką at­rodė negarbinga. Jau mat žmogui įgimta tokia savi­myla... noras pakilt aukš­čiau kitų. Kad tai pasiek­čiau, anuo laiku man atro­dė, vienintelis esąs būdas — išmokti lenkų kalbą. Iš­mokęs lenkų kalbą, nebū­siu „mužikas", bet tikras ponas. Ak! manydavau, koks būtų malonumas, kad bent su tais karabelninkais galėčiau pasikalbėti poniš­kai, juk tai visi gėrėtųsi... Per dvi žiemas pramokau gerai skaityti ir rašyti ru­siškai ir lenkiškai, tad, ži­noma, jaučiausi bent kiek artėjęs prie savo tikslo poniškumo. Susiradęs nuo seniau  užsilikusią namieje apipelėjusią lenkišką maldaknygę ir išmokęs minti­nai lenkišką poterių, pra­dėjau jau lenkiškai ir mels­tis. Nors ką kalbėdavau, pats nesuprasdavau.... O dievas, manydavau, su poniš­ka malda vis tik geriau skaitosi... Trečią žiemą jau namuose mokytojo nesam­dė, bet nuvežė į Lukšių pradžios mokyklą. Čionai jau vėleik naujas raugas, nauji įspūdžiai. Kas rytas reikdavo giedoti rusų him­ną..." (p. 12—17).

V. Mykolaitis-Putinas, aptaręs M. Sederevičiaus, A. Tatarės ir kitų liaudies švietėjų bei knygnešių veiklą, pastebėjo: „Šitie ir kiti į juos panašūs pasiry­žėliai, kuriuos mes šian­dien vos beatmename, atli­ko labai didelę kultūrinę misiją. Jie, nesiekdami jo­kių politinių ir net patrio­tinių tikslų, padarė didelį politinį ir patriotinį darbą: mokė Lietuvą skaityti, lai­kė ją pririšę prie lotyniš­ku šriftu spausdintų kny­gų, darė atsparią rusinimo politikai". (Naujoji lietuvių literatūra.  1936, p. 60).

 

 Jonas Augustaitis                 Iš straipsnio “Zanavykija spaudos draudimo metais”

                                                                                 “Draugas” (Šakiai), 1989, Nr.33