Knyga apie M. ir J.Šlapelių knygyną Vilniuje

Kęstutis VAITKUS,  Plungės S.Daukanto bibliofilų klubo narys

 

1904 m. atgavus spaudą, lietuviai nedelsdami pradėjo leisti savo laik­raščius, kurti draugijas, steigti kny­gynus. Vieną pirmųjų lietuviškų kny­gynų Vilniuje 1906 m. įkūrė trys žmo­nės: Marija Piaseckaitė-Šlapelienė su vyru Jurgiu ir Elena Brazaitytė (iš M.Šlapelienės atsiminimų:"Mudvi su E.Brazaitytė ėmėmės tvarkyti pa­talpą, o Jurgis, surinkęs pinigų, /.../ pasileido medžioti knygų"). Likimas nebuvo palankus: per daugiau kaip 40 knygyno veiklos metų tik 9 mėne­sius (!) dirbta nepriklausomoj Lietu­voj, o visą kitą laiką - vis pasikeisda­mi... - krašte šeimininkavo rusai, vo­kiečiai arba lenkai. Vis dėlto tais ne­lengvais Vilniaus kraštui metais M.Šlapelienės knygynas - šalia Lie­tuvių mokslo draugijos bei Vytauto Didžiojo gimnazijos - buvo vienas svarbiausių lietuvių kultūros centrų. Beje, M.Šlapelienė (1880-1977) yra žinoma ir kaip giedotoja bei vai­dintoja (1906 m. ji atliko Birutės vaidmenį Miko Petrausko operoje "Birutė"), o J.Šlapelis (1876-1941), medicinos studijų Maskvos univer­sitete metu klausęsis ir filologijos paskaitų, buvo pagarsėjęs kaip lietuvių kalbos žinovas (rengė ir leido dvikal­bius ir daugiakalbius žodynus, reda­gavo kitų raštus, rinko žodžius "Lie­tuvių kalbos žodynui", dėstė lietuvių kalbą Vytauto Didžiojo gimnazijoje). Be to, abu priklausė daugeliui Vil­niaus krašte veikusių lietuvių kultū­ros draugijų bei organizacijų. Bet -svarbiausia - abu knygyno savinin­kai (E.Brazaitytė 1907 m. iš knygy­no pasitraukė) buvo Knygos žmonės.

 Prof. Vladas Žukas, rašydamas apie J.Šla­pelį, pažymi:"M.Šlapelienės knygy­nas buvo vienintelis, kuriam vadova­vo universitetinį išsilavinimą turįs žmogus, be to, bibliofilas". M.Šlape­lienė viename 1958 m. laiške yra ra­šiusi, kad negalinti praeiti pro kny­gyną, negalinti nenusipirkti naujos knygos. O juk tai turbūt vienas svar­biausių bibliofilo bruožų... Šitoks pa­sišventimas lietuviškai knygai bei pla­ti kultūrinė veikla lėmė, kad M.Šla­pelienės knygynas, pasak V.MykoIaičio-Putino, prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo "virtęs didžiausiu Lietu­voj knygų platinimo centru", kad Ne­priklausomos Lietuvos kūrimosi me­tais, kaip rašo V.Žukas, "atliko dide­lį kultūros bei švietimo darbą - pa­dėjo aprūpinti literatūra pradžios mo­kyklas, gimnazijas bei jų bibliotekas", kad lenkų okupacijos laikotarpiu įnirtingiausių persekiojimų sąlygo­mis M.Šlapelienė sugebėdavo per Latviją ar Vokietiją gauti nors po ke­lis Lietuvoje išleistos knygos egzem­pliorius (anot J.Cicėno, vieno kieno nors nupirkta knyga ėjo per rankas "kaip gera sudrūtinanti naujiena").

Leidinius M.Šlapelienės knygy­nas gaudavo ne tik iš Lietuvos (leidi­mo bendrovių, draugijų, pačių auto­rių), bet ir iš Mažosios Lietuvos (ypač XX a. pradžioje), Rygos, Peterbur­go, Berlyno, JAV ir kt.  Be to, ir pats knygynas leido žodynus, vadovėlius, kalendorius, katalogus, mokslines publikacijas (J.Basanavičiaus, K.Bū­gos, P.Avižonio bei kitų), grožinės li­teratūros kūrinius (pirmasis Didžio­joje Lietuvoje išleido Kristijono Do­nelaičio Raštus ), atvirukus. Iš kny­gyno spaudiniai taip pat pasklisdavo po visą pasaulį  (jų tekdavo ir Peterburgui, ir Rygai, Klaipėdai, Liepojai, Odesai, Mažajai Lietuvai, Varšuvai, JAV, ir net Pietų Afrikai bei Kinijai !), nes daugiau nei pusė leidinių bu­vo išsiunčiama paštu knygas užsakiusiems pirkėjams. Įdomu skaityti apie mūsų kraštiečius, gaudavusius kny­gų iš šio knygyno, - tokią medžiagą V.Žukas pateikia, remdamasis išliku­siais archyvais. Pavyzdžiui, kaip 1906-1915 m. laikotarpio M.Šlape­lienės knygyno partneriai (jie pirko knygas ne tik sau, bet ir platinti) nu­rodomi Plungės krautuvės savininkas J.Kučinskas, kun.J.Jankauskas iš Kulių, B.Knabikytė iš Rietavo, Že­maičių Kalvarijos vartotojų draugija, Petronėlės Palubinskienės knygynas (gal iš Plungės), Adomas Mika. In­dividualių pirkėjų - tikra gausybė: Platelių kunigas Ignas Rubaževičius, Plungės vargonininkas Juozas Žile­vičius, mokytojas , vėliau tapęs žino­mu Vilniaus pedagogu ir kultūros veikėju,  Antanas Krutulys iš Gintališkių, V. Paulauckis iš Platelių, An­tanas Vireliūnas iš Tverų, Stanislo­vas Narutavičius iš Brevikių dvaro (Alsėdžių vlsč.), Benediktas Šakys iš Plungės ir kt.  V.Žukas daro išvadą, jog daugiausia individualių pirkėjų buvo nuo Vilniaus toliausiai esančioje Telšių apskrityje. 1915-1920 m. lai­kotarpiu prekyba su Žemaičiais te­bevyko: štai T. Rabinsonui į Plungę išsiųstos 8 knygos (95 egz.), o kun. Povilui Pūkiui- net 24 knygos (1287 egz.), paveikslų, mokyklinių dienynų.

        Šiuo straipsniu kviečiame  ekskursijon į knyginį  Vilnių. Pasirinkite, kur norėtumėte užeiti.

Ar esate pastabūs skaitytojai? Pelnykite prizą, kurį įsteigė Šlapelių muziejus.

1. Straipsnyje minima Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija.  Pasiklausinėkite senelių, gal jie mokėsi joje lenkų okupacijos metais (1920 – 1939). Kur ji buvo rašytojo ir matematikos vadovėlių autoriaus Marcelino Šikšnio direktoriavimo metais? Kokios garsenybės joje mokė?

 2. Prie namo Vilniuje, šv.Jono 11, raskite paminklinę lentą  Šlapelių knygynui. Kada ir kaip ilgai jis veikė?

 3. Kaip atsirado Šlapelių muziejus?

4. Parašykite 3-4 psl. rašinį apie Šlapelius ir muziejų, jo veiklą (teks apsilankyti !)

Prasidėjusi lenkų okupacija 1920 m. knygyno veiklą gerokai apsunki­no. Trumpai pasidžiaugus 1939 m. at­gauta nepriklausomybe, vėliau teko iš­kentėti naujas okupacijas bei karą.

1944 m. sugrįžusi sovietinė valdžia lei­dimo prekiauti knygomis knygynui taip ir nebedavė, tik dar kurį laiką bu­vo prekiaujama atvirukais bei rašomą­ja medžiaga. 1949 m. knygynas buvo galutinai likviduotas. M.Šlapelienės rūpesčiu daug knygų perduota Knygų rūmams (išvežti net 5 sunkvežimiai !). Dalį vertingų leidinių, kurį laiką išslapsčius juos universitete, vėliau M.Šlapelienė perkėlė į savo asmeni­nę  biblioteką. Knygas sunešti padėjo M.Šlapelienės giminaitė Alma Gudonytė - "per dvejus metus sunešusi" (XX amžiaus knygnešystė!..). M.Šla­pelienė ir tuo sunkiu metu nenuleido rankų: talkino lietuvių nacionalinės bibliografijos sudarytojams, bendravo su muziejais bei bibliotekomis. Padėjo ji ir pavieniams interesantams, pa­vyzdžiui, iš jos knygų skolinosi, pirko ar gavo dovanų ir bibliofilai Vladas Žukas bei Juozas Šimkus...

Apsilankę  Ma­rijos ir Jurgio Šlapelių namuose Vilniuje, Pi­lies g.40 (juos atgavusi Gražutė Šlapelytė-Sirutienė tuoj pat padovanojo Vilniaus miestui)   dabar čia rasite įreng­tą muziejų. Jo ekspozicija pasakoja ne tik apie garsųjį knygyną, bet ir apie visą Vilniaus krašto XX a. pirmosios pusės lietuvių kultūrinį gyvenimą. Name-muziejuje rengiami koncertai, veikia parodos, buriasi kultūros drau­gijos. Čia galima pasiklausyti piani­nu, kuriuo grojo M.K.Čiurlionis, skambinamų melodijų, čia galima prisėsti prie staliuko, prie kurio sėdėjo J.Basanavičius ir Vydūnas... Reikia tik atitrūkti nuo gatvės šurmulio, nepastebimai prasibrauti pro šalia klegančią mugę ir slapta įžengti į šią lietuvybės bei Knygos salą...                                         

                                         Iš Plungės S.Daukanto klubo „Bibliofilų puslapio“, 2000 m.

Almos Gudonytės nuotrauka

Nuotrauka iš B.Aleknavičiaus knygos "Donelaitis ir mes"