Šį neturtingąjį, bet savąjj luomą, tą savo visuo­menę, jis apgieda eilėmis: „Ilsėk tu, mažutėli", „Joninės Parovėjoje" ir kitomis. Dagilis čia nesiekia aukštybių, jis gieda sodiečio širdį ir mintį. Jis, kaip ir kun. A. Strazdas, kun. A. Vienužis, liaudies dai­niai, liaudiškieji kūrėjai. Gyvas būdamas, nei dva­sia, nei kūnu neatsiskyrė nuo savųjų, tad ir miręs savo tėvynėj paliko, kad jo prisirišimas prie jos nenutrūktų, jo meilė nesiliautų. O Lietuvą Dagilis mylėjo tikro romantininko meile. Ją apoteozavo iš tolo, iš Petrapilio, iš Ukrai­nos; neatšalo ir sugrįžęs, radęs realybę. Įkyrios gy­venimo smulkmenos neapdulkino Dagilio širdies, ir jis iki galo amžiaus „giedojo" Lietuvą, dalyvavo kiek tiek laikraščiuose, savo lėšomis išleido jai dvi savo darbo knygeles. 1. „Lietuviškas šiupinys, iš sveti­mų skanskonių brolių lietuvių naudai pataisytas, pirmoji laida antrą kartą atspausdinta, šiek tiek pertaisyta ir padauginta. Trumpesnios eilės. Ry­goje, 1906 m, 48 p." 25 eilios 2. „Lietuviškas šiu­pinys, iš svetimų skanskonių brolių-lietuvių nau­dai pataisytas. Kn. 2. Konradas Walenrodas, antrą kartą atspausdintas, šiek tiek pertaisytas ir užbaig­tas. Vilnius. 1910 m. 66 p."

„Konrad Walenrod" originale išauklėjo lenkų dvi kartas, jei ne daugiau. Jie sakės Lietuvos vardu Mickevičius vadinęs Lenkiją. Mums nereikia są­vokų kilojimo: imkime Mickevičiaus tekstą, kaip jis yra, ir semkimės iš jo savo tėvynės meilės. Juk tam Dagilis šį, ne kurį kitą, patiekė mums veika­lą. Supopuliarinus, jis lietuvių auklėjimui tiek pat duotų patriotinės varsos, kiek yra davęs ir lenkų auklėjimui. Dagilio „Konradas Valenrodas" mums daugiau sveria, neg tai rodytųsi, paėmus į rankas nedidelę knygelę. Pedagogai turi, galų gale, paste­bėti šitą leidinį ir dešimtį tūkstančių jo atmušti auklėjamajai jaunuomenei.

Tai padaryti pavelija ir pats vertimo darbas, padarytas taip sumaningai, jog pats autorius Mic­kevičius pabučiuotų mūsų senelį vertėją ir pasa­kytų: vertimas yra tikras brolis originalui. (Žr. mano straipsnį apie St. Dagilį „Atspindžių" 1923 m. Nr. 2). Kai kurios vertimo vietos yra net prašoku­sios originalą, nes lietuvių kalba heksametriniam ūpui yra nesulyginti tinkamesnė už slavų kalbas, tad Vaidilos pasaka Dagilio vertime daug gražiau skamba, neg Mickevičiaus originale.

 

        Kaip galite įrodyti, kad:

1. St.Dagilis buvo geras evangelikas, tikras demokratas, aušrininkas-romantikas?
2. Dagilio vertimas yra geresnis nei originalas?
3. Vaižgantas palaiko Dagilio požiūrį į Adomo Mickevičiaus vertinimą?
4. Dagilio pavyzdžiu Vaižgantas ragina pedagogus imtis patriotinio auklėjimo?

„Grįžta lietuviai namo iš savo naktinės me­džioklės.

Brangų lobį gabena, kryžiokų pilis apiplėšę;

Didis belaisvių būrys su žirgais vos spėja pa­bėgti;

Surištos rankos kietai, ant kaklų jiems virvės užnertos;

Žiūri į Prūsus dažnai ir karštai ašaras lieja;

Žiūri į Kauno tvirtovę — ir Dievo globon pa­siduoda".

 

Mickevičius buvo širdimi lietuvis ir jo veikalas „Konradas Valenrodas" nukreiptas prieš visus Lie­tuvos naikintojus, ne prieš tuos vienus kryžiuočius. Taip reikia pabaigti Mickevičiaus giesmė; taip į mus Dagilis kalba iš anapus karsto karštu turiniu ir nesulyginamu žodžio artizmu.

Ant gražaus juodo šlifuoto granito (kauniečio Mackevičiaus darbo) stovi monumentalės išvaizdos St. Dagilio biustas (paryžietės Gronskienės darbo). Dagilis čia jaunas vyras, gražiais plaukais. Jis su neapsakomu ilgesiu įsižiūrėjęs tolyn ir aukštyn, lyg įkvėpimo pagautas. Taip dailininkė įsivaizda­vusi lietuvį poetą. Biustas nebeatitinka paskutinia­jai jau visai seno Dagilio fotografijai; tai nesvarbu; svarbu, kad paminklėlis yra idėjingas, reikšmingas, suprantamas.

 

                Iš: Vaižganto raštai, XII tomas (Aušrininkai, šviesininkai), Kaunas, 1929