Švėkšniškių patriotiškumo pavyzdžių gausu visoje šio Žemaitijos miestelio istorijoje, garsioje įžymiais žmonėmis, Švėkšnos labui dirbusiais Tėvynėje ir emigracijoje.

Mokytojas kraštotyrinin­kas Petras Čeliauskas supažindino su knygnešio Andriaus Balčėno dukra Marija Čepuliene, daug metų mokytoja­vusia Švėkšnos vidurinėje mokykloje. Ji jau seniai pensijoje, bet nepraradusi inteligentiškumo, vidinės kultūros žave­sio, mokėjimo ir noro bendrauti su žmo­nėmis. Jos šeimos drama, gyvo žmogaus papasakota, yra dėkinga proga prisimin­ti užmarštin nueinančią istoriją, kurioje ir yra mūsų laisvės troškimo šaknys.

Senelis. Slapstydamasis nuo rekrūtų, jis paliko gimtuosius namus Vilkų Kam­po kaime ir įsikūrė Prūsijoje, netoli Šilutės. Kuo vertėsi ir kaip gyveno, ne­beprisimenama. Žinoma tik, kad buvo susituokęs su lietuvninkų dukra. Že­maičiai lietuvninkaites vadino prūsėmis.

Tėvas. Andrius Balčėnas gimė netoli Šilutės 1857 metais. Lankė mokyklą. Ma­rija Čepulienė prisimena jį buvusį šviesų kaimo žmogų, ne tik mokėjusį skaityti ir rašyti, bet apskritai buvusi „raštingą". Jis skaitė knygas ir laikraščius, domėjo­si naujovėmis, buvo pažangių pažiūrų.

Po tėvo mirties Andrių Balčėną gimi­nės parsikvietė gyventi tėviškėn, į Vilkų Kampą, bet žemės nedavė. Pats nusipirko penkis hektarus, nuomojo dvaro žemės.

Buvo neramus žmogus, veržlios prigimties, nevengiąs rizikos ir pavojų, mėgstąs žmonių draugiją, be to, kaip sakėme, raš­tingas, todėl nesunku buvo jį įtraukti į pa­vojingą knygnešio veiklą. Jos imtis įkal­bėjęs bičiulis gydytojas Juozas Rugys (Rugis), organizavęs Švėkšnos apylinkėse visą knygnešių organizaciją. Andrius Bal­čėnas buvo geriausias jo pagalbininkas ne tik dėl atkaklaus būdo, bet ir todėl, kad gerai žinojo Šilutės apylinkes, turėjo ten pažįstamų ir draugų, žinojo, kur geriausia pereiti sieną.

Knygnešio veikla nebuvo vien roman­tiškas užsiėmimas. Caro žandarai su įkal­čiais pagautus knygnešius teisdavo, skir­davo dideles baudas. Andriaus Balčėno gyvenime buvo nemažai epizodų, kai rei­kėdavo sprukti nuo „maskolių", vengti jų pasalų, deginti knygas, kad jos nepa­kliūtų žandarams. Keliauti su knygomis, neretai pėsčiomis, reikėdavo toli, kartais iš Tilžės, Bitėnų, Ragainės. Apie pavojus byloja ir tas faktas, kad Andrius Balčė­nas viename žygyje per sieną prie Ašvos buvo žandarų peršautas, visą gyvenimą liko raišas.

Bet ir invalidu likęs knygnešio darbo mesti nepanoro. Juozas Rugys jam skir­davo kitas užduotis—tekdavo savo ark­liais knygas vežioti po įvairius Lietuvos kampelius. Kad mažiau būtų įtariamas, kartu gabendavo prekes. Važiuodavo dažniausiai šunkeliais, klampynėmis. Minima, kad Andriui Balčėnui yra tekę iš Švėkšnos į Kurtuvėnų dvarą vežti varpininką Vincą Kudirką. Knygnešys Andrius Balčėnas mirė 1937 metais, palaidotas Švėkšnoje.